Labai keista, kad praėjus vos parai nuo žiniasklaidos portale pasirodžiusio straipsnio, kaltinančio Jehovos liudytojus, Generalinė prokuratūra pareiškė pradedanti procesinius veiksmus siekiant nutraukti Jehovos liudytojų veiklą, visai panašiai kaip tai buvo padaryta Rusijoje.
Massimo Introvigne
Read the original article in English
Šiais laikais visos demokratinės šalys pabrėžia, kaip stipriai jos skiriasi nuo Rusijos. Dabartinės krizės akivaizdoje daug kalbama ne vien apie tarptautines sutartis, bet ir apie moralines vertybes. Kaip tik deramas metas, ypač Europos Sąjungos šalims, susimąstyti, kokie brangūs ir sykiu trapūs yra demokratijos ir žmogaus teisių idealai. Religijos laisvė – viena pagrindinių žmogaus teisių. Visuomenės dėmesį patraukė Rusijos Ortodoksų bažnyčios (ROB) patriarchas Kirilas, pateisinantis karą teologiniais motyvais ir neigiantis Donecko ir Luhansko apsišaukėliškų respublikų religinę laisvę. Dėl jo tvirtinimų suskambo pavojaus varpai, įspėjantys visą pasaulį apie Rusijos skelbiamą „dvasinį saugumą“, kurio esmė tokia: laisvai veikti ir skelbti savo mokymus neturi teisės jokia religija, išskyrus ROB.
Religijos laisvę ginančių nevyriausybinių organizacijų teigimu Jehovos liudytojų organizacijos „likvidavimas“ Rusijoje 2017 metais – akivaizdus pavyzdys, liudijantis, kad Rusija akiplėšiškai pamina Europos žmogaus teisių konvenciją ir jos nuostatas dėl religijos ir tikėjimo laisvės. 2021 m. gruodžio 17 d., likus maždaug dviem mėnesiams iki karo Ukrainoje, JAV valstybės departamentas išleido griežtą pareiškimą, kuriuo pasmerkė „vis stiprėjantį Jehovos liudytojų persekiojimą kai kuriose šalyse“. Šį pareiškimą pasirašė Jungtinės Amerikos Valstijos ir vienuolika kitų šalių, įskaitant tokias Europos Sąjungos šalis kaip Danija, Nyderlandai, Graikija, Lenkija, Slovakija, Latvija ir Lietuva, taip pat kelios ne Europos Sąjungos šalys: Ukraina, Jungtinė Karalystė, Australija ir Brazilija. Kad šiame sąraše yra Ukraina, Latvija ir Lietuva, tikriausiai nieko nestebina, nes jos puikiausiai prisimena Sovietinės priespaudos ir religinės laisvės draudimų laikus.
Norėtųsi manyti, kad dabartinės dienos yra pats netinkamiausias metas demokratinei valstybei, ypač kuriai nors Rytų Europos valstybei, patiriančiai tiesioginę Rusijos agresijos grėsmę, imti ir pasekti Rusijos pavyzdžiu ir grasinti „likviduoti“ kurią nors religinę mažumą, pavyzdžiui, Jehovos liudytojus. Kad ir kaip neįtikėtina, 2022 m. kovo 30 d., pačiame Ukrainos karo įkarštyje, Latvijos generalinė prokūratūra išleido pranešimą spaudai, esą gali būti „pagrindo daryti išvadą, kad Jehovos liudytojų religinės organizacijos veikla nesiderina su Latvijos Respublikos Konstitucija ir kitais teisiniais aktais ir kad jų veikla galimai kelia pavojų visuomeninei tvarkai, sveikatai ir moralei“. Dar tą pačią 2022 m. kovo 30 dieną „laikinojo generalinio prokuroro nutarimu“ buvo pradėtas tyrimas siekiant „patikrinti, ar Jehovos liudytojų veikla atitinka įstatymo reikalavimus“. Jau prieš pradedant šį tyrimą pranešime spaudai buvo įspėta, kad religinės organizacijos, kurių veikla nesiderina su Latvijos Konstitucija, bus likviduotos.
Kaip pagrindą tokiems veiksmams Generalinė prokuratūra paminėjo, kad 2022 m. kovo 28 ir 29 d. naujienų portalas TVNET publikavo emocingus Jehovos liudytojų organizaciją palikusių „atsimetėlių“ pasakojimus. Akademinė visuomenė panašias atsimetėlių „kančių istorijas“ vadina savotišku religinių ginčų žanru ir yra įspėjusi, kad tokie pasakojimai nepatikimi.
Ir atkreipkite dėmesį į datas. Kovo 28 ir 29 dienomis TVNET publikuoja tas atsimetėlių „kančių istorijas“, o jau kovo 30 d. Generalinė prokuratūra duoda nurodymą pradėti tyrimą. Paprastai net pranešimus apie žmogžudystę ar politinę korupciją įvertinti užtrunka ilgą laiką, tikrai ne 24 valandas. Gal teisingumas Latvijoje vykdomas žaibo greičiu ir jos pavyzdžiu turėtų sekti visas pasaulis? Laikinajam generaliniam prokurorui pakako greitai perskaityti du žiniasklaidos straipsnius, aklai jais patikėti ir skubiai imtis veiksmų? Ar ne labiau tikėtinas paaiškinimas, kad TVNET straipsniai buvo jau iš anksto suderinti su pačia Generaline prokuratūra siekiant apšmeižti Jehovos liudytojus ir imtis prieš juos teisinių veiksmų?
Dar labiau stulbina kitas dalykas. Tai, kas vyksta Latvijoje, yra vadovėlinis pavyzdys veiksmų, kuriuos JAV Tarptautinė religijos laisvės komisija (USCIRF) savo ataskaitoje pasmerkė kaip tipišką Rusijos naudojamą autoritarinį mechanizmą. USCIRF teigimu, tokie veiksmai demokratinėse šalyse smerktini ir nederami. USCIRF yra nepriklausoma dvipartinė JAV komisija, 1998 metais įkurta pagal Tarptautinį religijos laisvės aktą (IRFA). Jos komisarus skiria Prezidentas ir Kongreso vadovai iš abiejų politinių partijų.
USCIRF ataskaitoje paaiškinta, kaip tas autoritarinis mechanizmas veikia. Pirma žiniasklaidoje publikuojami sensacingi pranešimai (neretai pagrįsti buvusių organizacijos narių pasakojimais, tikrais ar pramanytais) siekiant įtikinti visuomenę, kad tam tikra religinė mažuma yra kenksmingas „totalitarinis kultas“ (rusų kalboje tam vartojamas žodis „секта“ [sekta], tačiau šis ir kiti panašūs žodžiai turi būti verčiami „kultas“, kaip jau esu paaiškinęs kitur). Kai suformuojamas neigiamas visuomenės požiūris, valdžios institucijos, kurios ir pradėjo tą puolimo kampaniją, pareiškia gavusios žmonių nusiskundimų ir ketina išleisti įstatymus, nukreiptus prieš „totalitarinius kultus“. Kaip apibendrinama USCIRF ataskaitoje, Rusijos valdžia surengė būtent tokią kampaniją, o tada pareiškė, kad „totalitarinės sektos [kultai] auga kaip grybai ir akivaizdžiai kelia grėsmę visuomenei, todėl būtina imtis teisinių priemonių tai sustabdyti“. Koks Rusijos politikas taip pareiškė? Ogi pats Vladimiras Putinas.
Vienas po kito išėję TVNET straipsniai latvių ir rusų kalbomis ir Generalinės prokuratūros pareiškimas spaudai tiksliai atitinka Putino modelį. Pirmajame straipsnyje, jau pačioje pirmoje pastraipoje tvirtinama, kad Jehovos liudytojai yra „totalitarinis kultas“ (beje, tai Rusijos antikultinių veikėjų ir niekam nežinomos tarptautinės „mokslinės“ publicistikos terminas) ir kad TVNET ketina publikuoti neva tai įrodančių „straipsnių seriją“, paremtą „buvusių Jehovos liudytojų“ ir „ekspertų“ pasisakymais. Čia „ekspertais“ TVNET vadina antikultinius veikėjus, o ne mokslininkus. O „buvę nariai“ yra atsimetėliai. Internetiniame žurnale Bitter Winter publikuotoje straipsnių serijoje argumentuotai paaiškinta, kad „atsimetėlis“ nėra tas pat, kas „buvęs narys“. Tik nedaugelis iš religinę organizaciją palikusių žmonių tampa „atsimetėliais“, tai yra aršiais tos organizacijos priešininkais. Tad TVNET publikuoti atsimetėlių pasakojimai yra akivaizdžiai šališki ir negali būti laikomi vieninteliu ar pagrindiniu informacijos šaltiniu.
Pirmajame straipsnyje rašoma apie aktyvų Latvijos atsimetėlį Jānį Folkmanį. Jis lygina Jehovos liudytojus su sovietais ir naciais ir tvirtina, kad Jehovos liudytojai manipuliuoja žmonių psichika. Regis, toks kaltinimas pagrįstas pseudomoksline, nelogiška „smegenų plovimo“ sąvoka, kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas neseniai atmetė svarstydamas vieną Jehovos liudytojų bylą. Taip pat apeliuojama į vadinamąją „meilės lavinos“ (love bombing) praktiką, kurią seniau taikė Susivienijimo Bažnyčios misionieriai Korėjoje, norėdami, kad naujatikiai jaustųsi bendruomenėje mylimi ir reikalingi. Antikultininkai visus „kultus“ kaltina ta pačia manipuliacija.
Folkmanio teigimu, Rusijoje Jehovos liudytojai pagrįstai „pripažinti ekstremistine organizacija ir jų veikla uždrausta“. Kaip tai buvo daroma ir Rusijoje, jis kaltina Jehovos liudytojus, kad jie laiko save „vienintele teisinga religija“. Kitos religijos, įskaitant ir Rusijos Ortodoksų bažnyčią, begalėje savo raštų ir dokumentų teigia apie save lygiai tą patį, tačiau Folkmanis to, regis, nežino. Be įprastų kaltinimų, skleidžiamų antikultinėje literatūroje, Folkmanis dar tvirtina, kad Jehovos liudytojai kaupia didžiulius išteklius ir „iš esmės yra tarptautinė finansinė korporacija“. Toks tvirtinimas skamba keistai, kai pagalvoji apie finansines machinacijas, pelnančias nepalyginti didesnius turtus Ortodoksų Bažnyčiai Rusijoje ir kitoms krikščioniškoms bažnyčioms keliose Europos Sąjungos valstybėse.
Norėdamas padaryti skaitytojui, o galbūt ir Generaliniam prokurorui, didesnį įspūdį, Folkmanis naudoja dar vieną argumentą. Jis teigia, esą Jehovos liudytojai slepia pedofilijos ir seksualinio išnaudojimo atvejus. Tą patį antrajame straipsnyje tvirtina dvi nuo Jehovos liudytojų bendruomenės atsimetusios moterys. Viena iš jų miglotai užsimena, kad Jehovos liudytojai vengia nuo savo bendruomenės atskirtų žmonių, taip pat kad jų mokymai apie eschatologiją ir pasaulio pabaigą kursto tarp Jehovos liudytojų pavojingą pyktį. Milenarizmo doktrinos tyrinėtojai su tuo nesutinka ir pažymi, kad daugumą tikinčiųjų eschatologijos akcentavimas skatina gyventi dorą gyvenimą ir darbuotis bendram labui. Šiaip ar taip, eschatologiniai įsitikinimai būdingi ne vien Jehovos liudytojams. Pavyzdžiui, 2020-aisiais Jungtinėse Valstijose surengtoje apklausoje 29% suaugusiųjų teigė tikintys, kad visuotinės apokalipsės sulauks dar savo gyvenime.
O iš kur radosi tie kaltinimai dėl seksualinio išnaudojimo? Visi trys atsimetėliai atvirai pripažįsta, kad diduma tos informacijos yra iš interneto. Savaime aišku, jie remiasi vien tais straipsniais ir šaltiniais, kuriuose Jehovos liudytojai peikiami. Vienintelis Folkmanis tvirtina atmenąs prieš keletą dešimtmečių neva nutikusį atvejį, kai moteris laiške apkaltino savo brolį seksualiniu išnaudojimu, tačiau jai buvo liepta nesikreipti į valdžios organus. Suprantama, tai tik Folkmanio žodžiai ir aš nenustebčiau, jei tinkamai reikalą ištyrus paaiškėtų, kad kaltinimas visiškai nepagrįstas, kaip kad jau yra buvę su Jehovos liudytojams metamais panašiais kaltinimais ne vienoje šalyje.
Žurnale „Bitter Winter“ buvo publikuota straipsnių serija, kurioje nagrinėjami lytinio išnaudojimo tarp Jehovos liudytojų atvejai. Tuose straipsniuose taip pat analizuojama Australijos Karališkosios komisijos ataskaita, kuria remiasi visi TVNET cituoti atsimetėliai. Viename iš mūsų straipsnių profesorė Holly Folk atskleidė nemenkus tos ataskaitos trūkumus.
Tačiau atsimetėliai Latvijoje tikriausiai nė nepasivargino perskaityti tą Karališkosios komisijos ataskaitą ir tiesiog kliaujasi keliais žurnalistiniais reportažais ar pranešimais, publikuotais Jehovos liudytojams priešiškose svetainėse. Jeigu jie būtų perskaitę tą didžiulės apimties ataskaitą, būtų sužinoję, kad joje (nors ir paremtoje abejotina, mūsų manymu, tyrimo metodika) kalbama ne vien apie Jehovos liudytojus, o apie religijas apskritai. Kas skaito Karališkosios komisijos ataskaitą nešališkai, akivaizdžiai mato, kad Jehovos liudytojų bendruomenėje tokių atvejų, kai apie lytinį išnaudojimą nebuvo pranešta valdžioms, yra ne daugiau ir netgi mažiau negu Romos Katalikų bažnyčioje ir kitose pagrindinėse krikščioniškose denominacijose. Akivaizdu, kad Generalinė prokuratūra nesirengia siūlyti „likviduoti“ Katalikų bažnyčią Latvijoje, nors pranešimai iš viso pasaulio rodo, kad šioje bažnyčioje lytinio išnaudojimo atvejų slėpimo problema daug didesnė nei tarp Jehovos liudytojų.
Kitas įprastas ir tikrą painiavą keliantis įprotis yra kalbėti apie dešimtmečių senumo įvykius taip, tarsi jie būtų įvykę šiandien. Daugelyje šalių ilgainiui ne tik pasikeitė įstatymai, reglamentuojantys, kada apie lytinio išnaudojimo atvejį asmuo įpareigotas pranešti valdžios institucijoms. Anuomet ir visuomenė apskritai, ir religinės bendruomenės ne iki galo suprato, kokia tai opi problema. Laimei, žmonių visuomenė ir religinės bendruomenės ilgainiui vis aiškiau suvokė šios tragedijos mastą. Buvo išleisti nauji įstatymai ir religinės organizacijos ėmė taisyti savo nuostatas, kaip tokiais atvejais elgtis. Jehovos liudytojai, kaip ir Katalikų bažnyčia bei kitos religijos, nuolat tobulino vidines procedūras, skirtas užkirsti kelią lytiniam išnaudojimui ir nurodančias, kaip elgtis jam įvykus. Deja, jokiomis priemonėmis neįmanoma visiškai šios blogybės išrauti, tačiau Jehovos liudytojų kova su ja tikrai ne mažiau veiksminga nei kitų religinių organizacijų.
Lytinis išnaudojimas, ypač nepilnamečių, yra didžiulė bėda, tačiau ji reiškiasi ne vien tarp Jehovos liudytojų. Deja, Latvijos atsimetėliai šia rimta visuomenės negerove naudojasi kaip dingstimi kaltinti vieną religinę organizaciją, kurią jiems norėtųsi sunaikinti.
Panašiai buvo ir Rusijoje, kur Jehovos liudytojai galiausiai buvo uždrausti ir prieš juos imtasi represijų ir netgi kankinimų. Reikia tikėtis, Latvija – nuo sovietinės priespaudos nukentėjusi šalis, dešimtmečius kentųsi religinės laisvės suvaržymus, – nenueis tuo pačiu keliu. Juk ji pati pasirašė pareiškimą, kad Jehovos liudytojai „nepagrįstai vadinami ekstremistais“, ir pati pasižadėjo „ginti Jehovos liudytojų teisę išpažinti savo tikėjimą (…) be baimės, bauginimų, diskriminacijos ar persekiojimų“. Ar galėtų kas nors Latvijoje tarptautinei visuomenei paaiškinti, kodėl Latvijos Generalinė prokuratūra nutarė patikėti Rusijos propaganda ir dviem sensacingas reakcijas kurstančiais straipsniais, o ne pačios Latvijos valdžios pasirašytu pareiškimu?
