Teismas nedelsdamas sustabdė drakonišką ir neteisėtą Oslo ir Vikeno apygardos gubernatorės sprendimą. Tačiau kova tęsiasi.
Massimo Introvigne
Read the original article in English.
Norvegija laikoma religijos laisvei draugiška šalimi. Kai buvau ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) atstovas kovai su rasizmu, ksenofobija ir religine diskriminacija, ESBO narė Norvegija nepritarė religinių laisvių suvaržymams kitose šalyse. Norvegijoje veikia 2020 metais pakoreguota religinių bendruomenių registravimo procedūra ir šioje šalyje yra įregistruotos 739 religinės grupės. Iki 2022 metų jokia iš tų religinių bendruomenių nebuvo išregistruota dėl savo religinių įsitikinimų ar veiklos. Iki šiol tebėra įregistruotos net penkios religinės bendruomenės, priklausančios Rusijos stačiatikių bažnyčiai, atvirai palaikančiai Rusijos invaziją į Ukrainą.
Tačiau vieną religinę organizaciją kai kurios Norvegijos žiniasklaidos priemonės ir valstybinės institucijos jau beveik 25 metus ištisai atakuoja (pirmoji tokia žiniasklaidos kampanija prieš ją buvo surengta 1989 metais). Viename žurnalo straipsnyje neįmanoma išnagrinėti visų tokio priešiškumo priežasčių. Tačiau atrodo, kad viena iš jų yra aklas tikėjimas „atskalūnais“ — buvusiais tos bendruomenės nariais, kurie vėliau tapo aršiais jos priešininkais. Apie atskalūnus daug rašoma sociologinėje literatūroje, tačiau ta informacija vis ignoruojama. Pavyzdžiui, tuose leidiniuose jau dešimtmečius aiškinama, kad „atskalūnas“ ir „buvęs narys“ nėra sinonimai, kad atskalūnai sudaro tik mažą dalį buvusių tam tikros religijos narių, taip pat kad jų pasakojimai, nors ir teisėtai išklausomi, yra tik subjektyvi nepasitenkinimo ir pykčio išraiška, o ne objektyvus religinės organizacijos apibūdinimas.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokio priešiškumo paveiktos vykdomosios valdžios institucijos ir žemesnieji teismai keliose vaikų globos bylose nusprendė, kad Jehovos liudytojai nėra tinkami auginti savo vaikus. Tačiau 1994 ir 1996 metais Norvegijos Aukščiausiasis teismas dviejose nutartyse pareiškė, kad tie sprendimai buvo padiktuoti religinio šališkumo.
Pastaruoju metu Jehovos liudytojų bendruomenę imta kaltinti dėl jos „nuostatos šalintis atskirtųjų“. Jehovos liudytojai, remdamiesi Biblijoje aprašytais precedentais, laikosi nuostatos, kad gerą reputaciją turintiems bendruomenės nariams nedera palaikyti ryšių su buvusiais jos nariais, atskirtais ir neatgailavusiais dėl sunkių nuodėmių, taip pat su tais, kurie oficialiai pareiškė pasitraukiantys iš organizacijos (neturimi omenyje tie, kurie tiesiog bendruomenėje tapo neveiklūs), išskyrus asmenis, gyvenančius po vienu stogu.
2021 m. liepos 9 d. Borgartingo Apeliacinis teismas paskelbė vieną kurioziškiausių nuosprendžių ilgoje Jehovos liudytojų teisinės kovos istorijoje. Teismas pareiškė, kad iš Jehovos liudytojų bendruomenės pašalintai moteriai gresia pavojus būti atstumtai kitų bendruomenės narių, tad ją esą privalu priimti atgal į kaimenę (bendruomenę). Kad ir kokia buvo atskyrimo priežastis (ją aptariau kitame Bitter Winter straipsnyje), pasaulietinio teismo sprendimas versti religinę organizaciją priimti pašalintą narį atgal teisės požiūriu vertinant yra baisi nesąmonė. Laimei, 2022 m. gegužės 3 d. Aukščiausiasis teismas vienbalsiai (5 prieš 0) tą nesąmonę atšaukė ir pareiškė, kad pasaulietiniai teismai neturi valios abejoti religinių organizacijų sprendimais šalinti asmenis iš savo gretų remiantis sava teologinių principų interpretacija, kad ir kokios būtų pašalinimo pasekmės, įskaitant santykių su tuo asmeniu nutraukimą.
Atrodo, tos moters pretenzijas palaikė buvęs Oslo universiteto semitų kalbų profesorius Rolfas Furulis (Rolf Furuli) ir vienas buvęs Jehovos liudytojų bendruomenės narys, kurį aš pažįstu ir su kuriuo drauge pagarbiai padiskutuojame, nors ir nesutariame beveik visais klausimais.
Norvegijoje jau trisdešimt metų Jehovos liudytojams teikiamos valstybinės subsidijos. Tai nėra „dovanos“. Tokios išmokos Norvegijos Konstitucijoje ir įstatymuose įteisintos laikantis lygiateisiškumo principo, mat Norvegijos (liuteronų) bažnyčia yra remiama iš valstybės surinktų mokesčių. 2022 m. sausio 27 d. Oslo ir Vikeno apygardos gubernatorė viename administraciniame potvarkyje užsiminė, kad gavo „Rolfo Furulio laišką dėl bendruomenės narių atskyrimo ir pašalinimo ir kad Vaikų ir šeimos reikalų ministerija paprašė apygardos gubernatorės įvertinti, ar Furulio užklausoje nėra informacijos, suteikiančios pagrindą persvarstyti Jehovos liudytojų registracijos ir jiems teikiamų subsidijų pagrįstumą“.
Savo sprendime apygardos gubernatorė pareiškė, kad Jehovos liudytojams subsidija už 2021 metus nebus skiriama. Ji rėmėsi dviem argumentais. Pirma, jos manymu, vengdami ryšių su asmeniu, savo noru palikusiu organizaciją, jos nariai daro jam spaudimą ir pažeidžia jo religinę laisvę. Antra, jos teigimu, toks ryšių nutraukimas daro „neigiamą socialinį poveikį“ krikštytiems nepilnamečiams, kurie sunkiai nusideda ir dėl to nesigaili (tiesą sakant, Jehovos liudytojai laikosi nuostatos, kad vaiko tėvai ir globėjai ir toliau turi vaiku rūpintis). Apygardos gubernatorė pridūrė, kad Jehovos liudytojai panašiai elgiasi ir su nekrikštytais nepilnamečiais, kuriems buvo leista užsiimti evangelizacija dar iki krikšto ir kurie dėl sunkios nuodėmės ir neatgailavimo tokios galimybės neteko. Su tokiais nekrikštytais nepilnamečiais ryšiai nenutraukiami, bet Jehovos liudytojai pataria gerą reputaciją turintiems bendruomenės nariams būti su jais „atsargiems“.
2022 m. rugsėjo 30 d. apygardos gubernatorės sprendimą palaikė Vaikų ir šeimos reikalų ministerija. Tokius administracinius sprendimus 2022 m. gruodžio 21 d. Jehovos liudytojai apskundė Oslo Apygardos teismui, prašydami pripažinti juos negaliojančiais.
2022 m. gruodžio 22 d. apygardos gubernatorė išleido antrą administracinį potvarkį, panaikinantį Jehovos liudytojų registraciją Norvegijoje, bendruomenei suteiktą 1985 metais. Ji pareiškė, kad prašymas perregistruoti bendruomenę remiantis nauju įstatymu irgi yra atmetamas. Dėl kokių priežasčių? Dėl tų pačių, dėl kurių buvo atsisakyta suteikti 2021 m. subsidiją. Gubernatorė paaiškino taip nusprendusi po to, kai savo korespondencijoje Jehovos liudytojai pareiškė, kad neketina keisti savo religinės praktikos siekdami įsiteikti Norvegijos pasaulietinei valdžiai.
Apygardos gubernatorė pareiškė, kad religinė laisvė Jehovos liudytojams neužginama. Esą jie ir toliau gali garbinti Dievą ir užsiimti Norvegijoje evangelizacine veikla, tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. jie nebeteks teisės legaliai sutuokti poras ir prašyti valstybės subsidijų.
2022 m. gruodžio 28 d. Jehovos liudytojai apskundė tokį sprendimą Oslo Apygardos teismui prašydami suspenduoti išregistravimo nutartį, kol šį reikalą išnagrinės teismas. Jie pažymėjo, kad teisės sutuokti poras klausimas yra rimtas, nes kelios Jehovos liudytojų poros jau yra numačiusios susituokti. Taip pat jie pareiškė, kad apygardos gubernatorės sprendimas tikrai nuteiks visuomenę prieš Jehovos liudytojus, kaip jau ir nutiko po jos pirmojo įsako, paskelbto 2022 m. sausį. Po jo žiniasklaidoje pasirodė šmeižikiškų straipsnių ir buvo užregistruotas mažiausiai vienas vandalizmo atvejis Karalystės salėje.
Jehovos liudytojai pacitavo Norvegijos krikščioniško laikraščio „Dagen“ (seniausio protestantiško laikraščio šalyje) vedamąjį straipsnį, kurio autorius, vyriausiasis laikraščio redaktorius Vebjornas Selbekas (Vebjørn Selbekk), nėra Jehovos liudytojas ir netgi nepritaria jų teologijai. Selbekas išreiškė būgštavimą, kad apygardos gubernatorė gali užsimanyti savavališkai bausti ir kitas religines grupes, kurių įsitikinimai ir veikla jai nepatinka. Jis pareiškė, kad jos sprendimas antidemokratiškas, ir išreiškė viltį, kad Jehovos liudytojai „būsimajame teismo procese išeis nugalėtojais“.
Įdomu, kad monsinjoras Torbjornas Olsenas (Torbjørn Olsen), Norvegijos katalikų vyskupų konferencijos sekretorius, gruodžio 27 d. parašė laišką laikraščiui „Vårt Land“ ir jame palaikė Selbeko poziciją. Pasak Olseno, „jeigu registracijos panaikinimo sprendimas nebus atšauktas, netrukus ir kitos bendruomenės, kurių pozicija laikoma „neteisinga“, bus išregistruotos“. Jis taip pat pažymėjo, kad ryšius su atskirtaisiais nutraukia ne vien Jehovos liudytojai. Katalikų bažnyčios kanonų teisėje iki 1983 metų buvo potvarkis, kad katalikams nedera palaikyti ryšių su bažnyčios ekskomunikuotais žmonėmis.
Šį argumentą savo prašyme suspenduoti gubernatorės sprendimus mini ir patys Jehovos liudytojai. Jie pažymi, kad daugelis iš 739 Norvegijoje įregistruotų religinių bendruomenių laikosi panašios nebendravimo su atskirtaisiais nuostatos. Pavyzdžiui, daugelis musulmonų bendruomenių praktikuoja šariatą, pagal kurį atskalūnams taikomos daug griežtesnės bausmės nei vien ryšių su jais nutraukimas. Tačiau priemonių buvo imtasi tik prieš Jehovos liudytojus. Taip pat jie pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimu Jehovos liudytojų veikloje nėra nieko smerktina ir kad remiantis tarptautiniais religinės laisvės apsaugos principais ji buvo apginta daugelyje bylų.
2022 m. gruodžio 30 d. Oslo Apygardos teismas pareiškė „išvadą, kad aplinkybės ir interesai, į kuriuos Jehovos liudytojai šioje byloje atkreipė dėmesį, yra gana reikšmingi. Teismas mato akivaizdų pagrindą pasinaudoti savo išimtine teise ir nutaria, kad 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimas nebus įgyvendinamas iki atskiro pranešimo“.
Jehovos liudytojams tai laimėjimas, bet kova tęsiasi. Akivaizdu, tarp Norvegijos valdžios atstovų yra asmenų, nesutinkančių, kad ryšių nutraukimas su atskirtu nuo bendruomenės asmeniu yra pačios bendruomenės reikalas ir kad tokią nuostatą gina religinės laisvės principai, kaip kad yra nusprendę teismai Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Aš palaikau seniausio protestantiško laikraščio Norvegijoje redaktoriaus ir Norvegijos katalikų vyskupų konferencijos sekretoriaus nuomonę. Kaip ir jie, tikiuosi, kad teismai užkirs kelią akivaizdžiam piktnaudžiavimui vykdomąja valdžia.
