Valstybės pripažinimas religinėms organizacijoms nesuteikiamas remiantis argumentais, kuriuos jau atmetė Europos Žmogaus Teisių Teismas ir kiti teismai.
Massimo Introvigne
Read the original article in English.
Praėjusį mėnesį, 2024 m. birželio 6 d., Lietuvos parlamentas (Seimas) atmetė Jehovos liudytojų prašymą suteikti jiems valstybės pripažintos religijos statusą.
Netrukus po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga, Jehovos liudytojų religinė bendruomenė Lietuvoje buvo oficialiai įregistruota. Šioje šalyje yra trys religinių bendruomenių pripažinimo lygmenys. Byloje „Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą“ (nr. 48329/19, birželio 8, 2021) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos teisė išskiria tris religinių bendrijų tipus: tradicinės religinės bendrijos, valstybės pripažintos netradicinės religinės bendrijos ir kitos religinės bendrijos“. Taip pat kad „bet kuri religinė bendrija gali būti įregistruota ir įgyti juridinio asmens teises, jeigu ji atitinka tam tikrus minimalius kriterijus“. Visos šalyje „įregistruotos“ religinės bendrijos „turi teisę atlikti religines apeigas, užsiimti edukacine veikla ir labdara“. O valstybės „pripažintos“ bendrijos „įgyja teisę į tam tikras papildomas privilegijas, kaip antai, teisę dėstyti tikybą mokyklose, teisę į bažnytinės santuokos registraciją, kuri sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, ir teisę gauti nacionalinio transliuotojo eterio laiką transliuoti savo religines apeigas“. Valstybės pripažintų religinių bendrijų dvasininkai taip pat gali būti valstybės lėšomis draudžiami pensijų ir sveikatos socialiniu draudimu.
Jehovos liudytojai prašymą suteikti jiems valstybės pripažinimą pateikė 2017 m. gruodžio 15 d. Seimas šį prašymą apsvarstė praėjus daugiau kaip šešeriems metams, 2024 m. birželio 6 d.
Po diskusijų, kuriose buvo pareikšta įvairių nuomonių, Seimo dauguma nusprendė pritarti Teisingumo ministerijos rekomendacijai nesuteikti valstybės pripažinimo. Ministerijos teigimu, Jehovos liudytojų įsitikinimai ir veikla dviem atžvilgiais nesiderina su Lietuvos Konstitucija. Verta dėmesio, kad Seimo posėdyje daugelis parlamentarų sutiko, jog Jehovos liudytojai yra „padorūs, geri piliečiai“ ir netgi „puikūs žmonės“. Kai kurie parlamentarai įspėjo, kad sprendimas nesuteikti statuso Jehovos liudytojams gali būti palaikytas diskriminaciniu ir vėl užtraukti Lietuvai nepalankų Europos Žmogaus Teisių Teismo nuosprendį, kaip kad jau nutiko atsisakius suteikti pripažinimą „neopagoniškai“ religinei Romuvos bendruomenei.
Be to, ginčytinos ir abi priežastys, kuriomis pagrįstas Seimo sprendimas. Jehovos liudytojai klausydami savo sąžinės balso ir vadovaudamiesi savitu Biblijos principų aiškinimu atsisako tiek ginkluotos, tiek karinių struktūrų kuruojamos neginkluotos alternatyviosios karo tarnybos. Teisingumo ministerijos teigimu, tai prieštarauja asmens konstitucinei pareigai ginti šalį nuo ginkluoto svetimos šalies puolimo. Nėra ko stebėtis, kai kurie Lietuvos politikai šią pareigą dar labiau akcentuoja nuo tada, kai Rusija užpuolė Ukrainą.
Tačiau dar 2022 m. birželio 7 d. byloje „Teliatnikovas prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) tokią Lietuvos institucijų interpretaciją pripažino prieštaraujančia „Europos žmogaus teisių konvencijos“ 9 straipsniui, ginančiam minties, sąžinės ir religijos laisvę. Tą bylą prieš Lietuvą iškėlė Jehovos liudytojų dvasininkas Stanislav’as Teliatnikov’as. Jis atsisakė atlikti neginkluotą „alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“ motyvuodamas tuo, kad tai vis tiek yra karinio pobūdžio tarnyba. EŽTT priėmė sprendimą Teliatnikovo naudai ir pažymėjo, kad Lietuvos „alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba“ yra „tiesiogiai prižiūrima ir kuruojama karinių struktūrų“.
Teliatnikov’o byloje EŽTT pareiškė, „kad (1) alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą atliekantys asmenys karo prievolės įstatyme ir nuostatuose laikomi „karo šauktiniais“ ir (arba) „karo prievolininkais“, kad (2) tarnybos užduotis skiria karinės institucijos […], kad (3) nesant galimybės dirbti civilinio pobūdžio darbo, „karo prievolininkui paskiriama alternatyvi tarnyba krašto apsaugos sistemos institucijose“ […], kad (4) „karo prievolininką“ į paskirtą darbo vietą nuveža kariuomenė ir jam suteikiamas toks pat „aprūpinimas (išskyrus gyvenamąsias patalpas ir aprangą), kokį gauna „karinę tarnybą atliekantys kareiviai“ […], kad (5) „karo prievolininko“ darbo įstaigos vadovas turi nedelsdamas raštu informuoti karinę instituciją apie „karo prievolininko paskyrimą, konkrečias užduotis, darbo sąlygas ir laiką“ ir pateikti karinei institucijai mėnesinį prievolininko „darbo grafiką“ […], kad (6) įstaigos, kurioje „karo prievolininkas“ atlieka alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, vadovas „negali atleisti prievolininko iš darbo“ be karinės institucijos sutikimo […]. Be to, „pagal Karo prievolės įstatymo 26 straipsnį, mobilizacijos atveju alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą atliekantis „karo prievolininkas“ gali būti „pašauktas atlikti tiesioginę karo tarnybą“. Minėtos nuostatos rodo, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba nedalomai susijusi su karine tarnyba, todėl jos negalima laikyti nepriklausoma civiline tarnyba“ („Teliatnikovas prieš Lietuvą“, nr. 107).
Kad nelaužytų savo įsipareigojimų „Europos žmogaus teisių konvencijai“, Lietuva privalo kaip alternatyvą karo prievolei suteikti savo piliečiams galimybę atlikti tikrą, nuo karinių struktūrų nepriklausomą civilinę tarnybą. Jehovos liudytojai mielai sutinka atlikti tokią civilinę tarnybą ir tai jau daro daugelyje kitų šalių. Lietuva yra įsipareigojusi paklusti EŽTT paskelbtiems potvarkiams ir atitinkamai priderinti savo teisės aktus. Jei taip darytų, nekiltų jokių problemų dėl Jehovos liudytojų apsisprendimo klausyti savo sąžinės balso.
Antras Teisingumo ministerijos argumentas – Jehovos liudytojų nuostata dėl kraujo perpylimo. Kraujo perpylimą Jehovos liudytojai išties laiko nepriimtinu. Antai Sargybos bokšto straipsnyje „Brangink gyvybės dovaną“ (2023 m. vasario numeris, p. 23) rašoma: „Kaip liepia Dievo įstatymas, mes nesutinkame, kad mums būtų daromas kraujo perpylimas, net kai gyvybei iškyla grėsmė.“
Nei Teisingumo ministerija, nei Seimas nepaminėjo, kad Lietuvoje dėl Jehovos liudytojų atsisakymo darytis perpylimą ar jų prašymo vietoje perpylimo taikyti kitus gydymo metodus bent kartą būtų kilę problemų. Netgi priešingai. Teisingumo ministerija pateikė užklausas Generalinei prokuratūrai, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ir visos šios institucijos patvirtino, kad per visą Jehovos liudytojų veiklos Lietuvoje laikotarpį jiems nebuvo iškelta jokių kaltinimų neteisėta veikla. Kraujo perpylimo klausimu Sveikatos apsaugos ministerija savo 2022 m. sausio mėnesio laiške Teisingumo ministerijai paaiškino: „Informuojame, kad Sveikatos apsaugos ministerija pastaraisiais metais nėra gavusi Jehovos liudytojų skundų dėl gydymo kraujo komponentų transfuzijomis […]. Mūsų turimomis žiniomis nėra buvę atvejų, kad nepilnamečiams pacientams kraujo perpylimo procedūra būtų pritaikyta nepaisant Jehovos liudytojų tikėjimą išpažįstančių tėvų ar globėjų valios.“ Panašiai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2022 m. sausio 10 d. laiške Teisingumo ministerijai rašė: „Remiantis gautais atsakymais, informuojame, jog Tarnybai nėra žinomi atvejai, kuomet tėvai ar globėjai, iš kurių tik vienas išpažino Jehovos liudytojų tikėjimą, nesutarė dėl kraujo perpylimo taikymo nepilnamečiui.“
Be to, Teisingumo ministerija neatsižvelgė į tai, kad daugumoje demokratinių ir pažangiausius gydymo metodus taikančių šalių šis klausimas tampa vis mažiau reikšmingas, nes ligoninės „sutinka taikyti kokybiško gydymo metodus be kraujo perpylimo“ (citata iš str. „Brangink gyvybės dovaną“, p. 23). Savo oficialioje interneto svetainėje Jehovos liudytojai atkreipia dėmesį į įvairius medicinos tyrimus, liudijančius, kad „be kraujo preparatų gydomi pacientai, tiek suaugę, tiek vaikai, sveiksta gana greitai, dažnai net greičiau nei tie, kuriems buvo taikomas kraujo perpylimas“. Norėdami susirasti gydytojų, sutinkančių gydyti be kraujo perpylimo, Jehovos liudytojai gali kreiptis pagalbos į tam tikslui įkurtus ryšių su ligoninėmis komitetus.
Daugumoje demokratinių valstybių teismai yra pareiškę, kad suaugę pacientai turi teisę atsisakyti nepageidaujamo gydymo metodo ir kad Jehovos liudytojai lygiai taip pat turi teisę atsisakyti kraujo perpylimo. Kai kuriose jurisdikcijoje šis principas taikomas ir „brandiems nepilnamečiams“. (Žr., pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendį byloje „Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją“, 2022 m. lapkričio 22 d. nuosprendį byloje „Taganrogo VRO ir kiti prieš Rusiją“ ir Italijos Aukščiausiojo kasacinio teismo 2020 m. gruodžio 4–23 d. nuosprendį (3-oji civilinė sesija, nr. 29469).)
Tais atvejais, kai nepilnametis nėra pakankamai brandus pats apsispręsti ir, gydytojų manymu, perpylimas yra tiesiog būtinas, o tėvai ar globėjai tam nepritaria, ginčą gali išspręsti teismas. Jehovos liudytojų tikėjimą išpažįstantys tėvai teismo sprendimą gerbs. Lietuvoje per visą ilgametę Jehovos liudytojų veiklos istoriją tokių problemų nebuvo iškilę, kaip liudija Sveikatos apsaugos ministerijos 2022 m. sausio 3 d. laiškas ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2022 m. sausio 10 d. laiškas. Abiejuose patvirtinama, kad tokių atvejų nepasitaikė.
Demokratinių šalių teismai taip pat rekomenduoja tokių priemonių imtis tik išimtiniais atvejais. Kaip teigiama Kanados Apeliacinio teismo sprendime M. (J.) prieš Albertą (2004 ABQB 512, pstr. 43), Valstybė „privalo susilaikyti nuo išvados, kad gydytojas visada siūlo vienintelį priimtiną gydymo metodą ir kad tėvai Jehovos liudytojai nesuteikdami leidimo gydyti kraujo produktais visada yra neteisūs. Toks globėjiškas požiūris pažeidžia tėvų [konstitucines] teises […].“ Kaip pareiškė teismai Italijoje (vienoje iš šalių, kuriose Jehovos liudytojų skaičius santykinai didžiausias), Jehovos liudytojų apsisprendimas vietoje kraujo perpylimo rinktis kitas gydymo alternatyvas nereiškia, kad jie „netinka būti tėvais“. Jie tiesiog naudojasi savo konstitucinėmis teisėmis, teikiamomis visiems tėvams (Genujos nepilnamečių teismas, nr. 1109/19, 2019 m. gegužės 6 d.; Milano nepilnamečių teismas, nr. 1110/2014, 2014 m. sausio 15 d.).
Suprantama, Lietuvos valdžia negali nurodyti Jehovos liudytojams, kaip jiems dera suprasti Biblijos eilutes, kuriose draudžiama vartoti kraują. Taip ji grubiai pažeistų šalies Konstituciją ir tarptautinius teisės aktus, ginančius religijos ir įsitikinimų laisvę.
Jehovos liudytojai Lietuvoje veikia jau šimtmetį ir ši bendruomenė registruota jau prieš trisdešimt metų. Šie dori, įstatymus gerbiantys piliečiai, kaip kad juos pavadino nemažai Lietuvos parlamentarų, nusipelno pagarbos, dialogo ir bendradarbiavimo, o ne priešiškumo ir diskriminacijos, kokie vyrauja kaimyninėje Rusijoje.
