Didžioji kolegija vienbalsiai nusprendė, kad veiksnus suaugęs pacientas turi teisę atsisakyti gydymo, taigi ir kraujo perpylimo.
Massimo Introvigne
Read the original article in English.
2024 m. rugsėjo 17 d. byloje „Pindo Muja prieš Ispaniją“ Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija priėmė dar vieną Jehovos liudytojams palankų sprendimą, šįkart dažnai svarstomu kraujo perpylimo klausimu. Visi 17 Didžiosios kolegijos teisėjų iš esmės sprendimą priėmė vienbalsiai (aštuoni teisėjai nesutiko tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne esminiu bylos klausimu).
Byla susijusi su Ispanijoje gyvenančia Roza Edelmira Pindo Muja iš Ekvadoro. 2017-ųjų gegužę jai buvo diagnozuota gimdos mioma ir pasiūlyta atlikti histerektomiją. Ruošdamasi operacijai 2017-ųjų rugpjūčio 4-ąją moteris iš naujo užpildė blanką Neterminuotas valios pareiškimas ir atstovo įgaliojimas (DPA), kuriuo ji atsisakė kraujo perpylimo, ir panašiai suformuluotą Išankstinės valios pareiškimą (IVP), kurį užregistravo Ispanijos nacionaliniame šių dokumentų registre. Histerektomija buvo atidėta.
2018-ųjų birželio 6-ąją R. E. Pindo Muja buvo paguldyta į Sorijos ligoninę dėl didelio kraujavimo (iš gimdos miomos); hemoglobino kiekis nukrito iki 47 g/l. Ją gydantis ginekologas rekomendavo perpilti kraują, tačiau ji atsisakė. R. E. Pindo Muja su gydytoju pasirašė „sutikimo“ dokumentą, patvirtinantį, kad ji atsisako kraujo perpylimo. Tada Pindo Mujai buvo suleista traneksamo rūgšties, kuri sustabdė kraujavimą, ir nuspręsta perkelti ją į La Paso ligoninę Madride gimdos arterijos embolizacijai – minimalios intervencijos procedūrai, siekiant išvengti kraujavimo ateityje.
Kol greitosios pagalbos automobiliu moteris buvo vežama į La Paso ligoninę, gydytojai pateikė ex parte prašymą ir gavo teismo leidimą taikyti, jų nuomone, būtiną „bet kokį gydymą“. Tačiau budinčio teisėjo jie neinformavo, kad Pindo Muja buvo sąmoninga, kad ji jau ne kartą atsisakė kraujo perpylimo ir kad savo poziciją šiuo klausimu ji buvo išdėsčiusi dokumentuose DPA, IVP, pokalbiuose su Sorijos ligoninės gydytojais bei pasirašytame „sutikimo“ dokumente. Apie teismo sprendimą Pindo Mujai nebuvo pranešta.
La Paso ligoninėje Pindo Mujai turėjo būti atlikta gimdos arterijos embolizacija. Tačiau vos tik ten atvyko moteris buvo nuvežta į operacinę, kur jai buvo atlikta anestezija, histerektomija ir trys kraujo perpylimai.
Kai moteris buvo išleista iš ligoninės, ji apskundė budinčio teisėjo sprendimą. Kadangi Ispanijoje jos apeliacijas atmetė pirmosios instancijos, apeliacinis ir Konstitucinis teismai, R. E. Pindo Muja kreipėsi į EŽTT.
Didžioji kolegija pirmiausia išaiškino, kad R. E. Pindo Muja bylos nereikėtų painioti su asistuojamosios savižudybės bylomis (kaip tai bandė padaryti į procesą įsikišusi Prancūzija). R. E. Pindo Muja nenorėjo mirti. Ji norėjo gyventi, tik atsisakė kraujo perpylimo. Pindo Muja yra Jehovos liudytoja. Ji įsitikinusi, kad kraujo perpylimas pažeidžia Biblijos draudimą „valgyti kraują“ ir kad tikintieji turėtų paklusti Jehovos įstatymui dėl kraujo ir atsisakyti kraujo perpylimo, net kai gyvybei iškyla grėsmė („Brangink gyvybės dovaną“, Sargybos bokštas [Studijų straipsniai], 2023 m., vasaris, p. 20–25 [23]).
Didžioji kolegija taip pat pažymėjo, kad byla susijusi su suaugusiuoju, todėl šiuo atveju nagrinėti klausimo, ar tėvai, Jehovos liudytojai, gali atsisakyti kraujo perpylimo savo nepilnamečiams vaikams, nereikia.
Teisėjai paminėjo, kad suaugusiųjų atveju „pagarba asmens autonomijai sveikatos priežiūros srityje yra bendras ir esminis principas. Teisę pačiam apsispręsti saugo visuotinai pripažintas laisvo informuoto asmens sutikimo principas. Teisiškai veiksnus pacientas, kuris buvo tinkamai informuotas apie savo sveikatos būklę ir galimus gydymo būdus, taip pat apie pasekmes, jei gydymo atsisakys, turi teisę sutikti arba nesutikti su tam tikru gydymu“ (138 pstr.). Net jei atsisakymas gydytis „gali baigtis mirtimi, medicininio gydymo taikymas, negavus psichiškai veiksnaus suaugusio paciento sutikimo, pažeistų asmens fizinę neliečiamybę“ ir Europos žmogaus teisių konvenciją (139 pstr.).
R. E. Pindo Muja paminėjo dvi EŽTT nagrinėtas bylas („Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją“ (2010 m. birželio 10 d.) ir „Taganrogo VRO ir kiti prieš Rusiją“ (2022 m. birželio 7 d.), kuriose buvo pripažinta suaugusių Jehovos liudytojų teisė atsisakyti kraujo perpylimo. EŽTT sutiko, kad, kaip paprieštaravo Ispanija (ir Prancūzija), „anų bylų kontekstas labai skyrėsi nuo dabartinės bylos konteksto. Jos buvo susijusios su Jehovos liudytojų religinių bendruomenių Rusijoje likvidavimu ir jų veiklos uždraudimu. Todėl tose bylose buvo akcentuojamos kitos Konvencijos ginamos teisės ir laisvės, ypač laisvė jungtis į asociacijas ir religijos laisvė. Paciento teisė atsisakyti gydymo nebuvo tiesiogiai aptarta. Vis dėlto tose bylose priimtus sprendimus, susijusius su Jehovos liudytojų įsitikinimais, verta prisiminti ir nagrinėjant šią bylą, […] kad laisvė priimti tam tikrą medicininį gydymą ar jo atsisakyti yra neatsiejama nuo apsisprendimo ir asmeninės autonomijos principų” (140 pstr.).
Ispanija paprieštaravo ir teigė, kad šiuo atveju gydytojų sprendimas yra pateisinamas, nes reikėjo gelbėti paciento gyvybę. Teismas su tuo nesutiko ir Ispanijai priminė, kad priimdama sprendimus, susijusius su sveikatos priežiūra, EŽTT jau ne kartą „vadovavosi [Europos žmogaus teisių] Konvencijos 8 straipsniu, kuriame sakoma, kad veiksnus suaugęs pacientas turi teisę laisvai ir sąmoningai atsisakyti medicininio gydymo, net jei toks sprendimas gali turėti labai rimtų pasekmių ar baigtis mirtimi. Vienas pagrindinių principų sveikatos priežiūros srityje yra pagarba paciento teisei sutikti arba nesutikti su tam tikru gydymu“ (146 pstr.). Remdamasi byla Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją Didžioji kolegija pažymėjo, kad „viešasis interesas išsaugoti paciento gyvybę ar sveikatą neturi kirstis su paciento interesu pačiam rinktis savo gyvenimo kelią“ (148 pstr.). Be to, „paciento norai turi būti laikomi ypatingos svarbos dalyku“ (149 pstr.).
Vienas iš svarstomų klausimų R. E. Pindo Mujos byloje buvo, ar moteris aiškiai išdėstė savo valią dėl kraujo perpylimo. Bandydami pateisinti atliktus kraujo perpylimus, Ispanijos teismai ir La Paso ligoninės gydytojai rėmėsi prieštaringais argumentais. Viena vertus, jie teigė, kad R. E. Pindo Mujos apsisprendimas atsisakyti kraujo perpylimo nebuvo raštiškas (nors iš tikrųjų, kaip pažymėjo Didžioji kolegija, moteris buvo užpildžiusi blankus DPA, IVP ir pasirašiusi „sutikimo“ dokumentą). Kita vertus, jie teigė, kad moters DPA ir IVP dokumentai nebuvo reikalingi, nes operacijos metu Pindo Muja buvo visiškai veiksni ir sąmoninga (Didžioji kolegija pažymėjo, kad jei pacientė buvo visiškai sąmoninga, tuomet nebuvo teisinio pagrindo išduoti leidimą perpilti kraują). Didžioji kolegija sukritikavo šiuos prieštaringus argumentus (159–182 pstr.).
Kalbėdama apie išankstinės valios pareiškimus apskritai, Didžioji kolegija taip pat nurodė, kad „tiek principas, pagal kurį išankstinės valios pareiškimams [kai pacientai gali iš anksto nurodyti, kad atsisako tam tikro gydymo] suteikiama privalomoji teisinė galia, tiek su tuo susijusios formalios ir praktinės priemonės patenka į Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimų rėmus“ (153 pstr.). Ispanija neprivalėjo įsivesti išankstinės valios pareiškimų sistemos, bet tai padarė, todėl dabar ji turi paisyti to, kas juose išdėstyta. Didžioji kolegija pažymėjo (151–153 pstr.), kad net ir šalyse, kuriose nėra sistemos, oficialiai pripažįstančios tokius išankstinės valios pareiškimus, pagal Ovjedo konvencijos (kurią ratifikavo dauguma iš 46 Europos Tarybos šalių) 9 straipsnį būtina „atsižvelgti į […] iš anksto išsakytus norus“. Didžioji kolegija pabrėžė (149 pstr.) esminį principą, kad „paciento norai turi būti laikomi ypatingos svarbos dalyku“.
R. E. Pindo Mujos atveju, EŽTT pažymi, kad kai gydytojai paprašė teisėjo įgalioti juos skirti pacientui, jų manymu, būtiną „bet kokį gydymą“, „budinčiam teisėjui nebuvo pranešta, kad praėjusią naktį Sorijos ligoninėje gydytojas (dr. B. L.) ir pacientė pasirašė informuoto paciento sutikimą, kuriame moteris raštu atsisakė kraujo perpylimo“ (159 pstr.). Kitaip tariant, gydytojai suklaidino teisėją.
Be to, EŽTT pažymi, „kad medicinos personalas neinformavo ieškovo apie artėjančią intervencinę procedūrą. Nebuvo laikomasi įprastos paciento informavimo tvarkos ir visai nebuvo užsiminta apie budinčio teisėjo priimtą sprendimą“ (167 pstr.).
Nebuvo jokių įrodymų, kad R. E. Pindo Muja buvo neveiksni, kai informavo gydytojus apie savo sprendimą atsisakyti kraujo perpylimo, ar kad po to persigalvojo. Priešingai, Didžioji kolegija pažymėjo, kad R. E. Pindo Muja į ligoninę buvo atvežta „sąmoninga ir visiškai budri“ ir tai patvirtina La Paso ligoninės įrašai (167 pstr.). Todėl EŽTT padarė išvadą, kad priverstiniai kraujo perpylimai „yra rezultatas sprendimų, kaip kad šioje byloje ir buvo, kuriais nebuvo parodyta derama pagarba ieškovės autonomijai. Paciento autonomiją gina [Europos žmogaus teisių konvencijos] 8 straipsnis. Būtent šia teise ir norėjo pasinaudoti R. E. Pindo Muja, kad galėtų laikytis svarbaus savo religijos mokymo“ (183 pstr.).
Didžioji kolegija padarė išvadą, kad remiantis 8 straipsniu (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) ir „atsižvelgiant į 9 straipsnį“ (teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę) buvo pažeistos R. E. Pindo Mujos teisės, ir nurodė, kad Ispanija turi išmokėti ieškovei 12 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 14 000 eurų bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Reikia tikėtis, kad šis svarbus precedentas valstybėms, kurios vis dar nepripažįsta Jehovos liudytojų mokymo dėl kraujo perpylimo ir dėl to daro išvadas, keliančias grėsmę religinių organizacijų teisiniam statusui tose šalyse, įrodys, kad jos pažeidžia tarptautinę teisę. Ši teisė leidžia veiksniam suaugusiam pacientui bet kokiomis aplinkybėmis atsisakyti bet kurio medicininio gydymo ir gina religijos laisvę tų, kurie taip apsisprendžia dėl religinių įsitikinimų.
