O gal tai jokia neapykanta? Gal jie tiesiog žino, kad šiurpios pasakos, siejančios religiją su pinigais, galia ir amoralumu, labai populiarios?
Massimo Introvigne
Read the original article in English.
Ėjo 1997-ieji. Italijoje buvo įsibėgėjusi įnirtinga antisektinių judėjimų pakurstyta žiniasklaidos kampanija prieš „sektas“. „Cosamo“ – organizacija, nusistačiusi kovoti su „sektomis“, pradėjo siųsti žiniasklaidai pranešimus, esą ji turi nenuneigiamų įrodymų, patvirtinančių nusikalstamą „sektų“ veiklą. Vietinėms žiniasklaidos įstaigoms ta organizacija išsiuntinėjo filmuoto „ritualo“ ištraukas, kuriose neva matosi, kaip vienos „sektos“ nariai prievartauja merginas. Žinia apie tai galiausiai pasklido po visą šalį ir vienas Italijos televizijos kanalas pareiškė, kad yra pasirengęs parodyti visą tą filmą, jeigu tik „Cosamo“ jį suteiks. Paslaptingoji „Cosamo“ žinutes palikdavo tik pašto dėžutėse ir į šį kanalo prašymą atsakė, kad suteikti filmo negali, tačiau turi technines galimybes pati įrašą transliuoti. Jų teigimu, jeigu reginys taptų pernelyg žiaurus, televizijos kanalas galėtų bet kuriuo metu transliaciją sustabdyti.
Galiausiai televizijos kanalas su „Cosamo“ sąlygomis sutiko ir sensacingasis filmas buvo parodytas per vieną nacionalinės televizijos laidą. Tame filme kaukėti „sektos“ nariai apspito surištą merginą užkimšta burna, neva pasirengę ją prievartauti ir galbūt nužudyti. Žiūrovai jau manė, kad tuoj tuoj prasidės baisybės, tačiau kanalui nė nespėjus nutraukti transliacijos ta mergina atsistojo, kartu su „sektos“ nariais ėmė šokti ir užtraukė dainą, pašiepiančią žiniasklaidos patiklumą.
Paaiškėjo, kad jokios antisektinės organizacijos pavadinimu „Cosamo“ išvis nėra. Visa tai tebuvo grupės, pasivadinusios „Luther Blissett“, pokštas (grupės pavadinimas kilo nuo visiems gerai žinomo prasto futbolininko vardo). Ta grupė jau ir anksčiau panašiai pokštaudama atskleisdavo žiniasklaidos patiklumą. Žinoma, apie įvykį rašė visa Italijos spauda. Žiniasklaida pareiškė, kad tai buvo gera pamoka ir kad nuo šiol jie nebus linkę taip greitai patikėti „sektoms“ keliamais sensacingais kaltinimais. Deja, ir tą pokštą, ir pamoką jie netruko pamiršti.
2018 metais religijotyros profesorius W. Michael Ashcraft išleido veikalą apie naujų religinių judėjimų tyrinėjimo istoriją ir jis tapo mokslo įstaigų vadovėliu. Ashcraft toje knygoje aprašė naują akademinių studijų sritį, kuri susiformavo daugiausia praeito amžiaus IX dešimtmetyje ir kuri teigia, kad „sekta“ iš tikro nėra jokia kategorija, o etiketė, lipdoma nepopuliarioms mažumoms, kad „smegenų plovimas“ yra pseudomokslinis terminas, nukaltas tam pačiam tikslui, kad atskalūnų pasakojimus reikia vertinti labai atsargiai ir kad tie pasakojimai negali būti pagrindinis informacijos apie bendruomenę šaltinis (atskalūnais vadinami tik nedaugelis buvusių religinės bendruomenės narių – tie, kurie tapo aršiais tos bendruomenės priešininkais).
Ashcraft pažymi, kad didžioji dauguma specialistų, tyrinėjančių naujuosius religinius judėjimus, su tuo sutinka ir kad tik nedidelė mažuma nutarė palaikyti agresyvius antisektinius judėjimus bei atskalūnus ir ėmėsi „sektų tyrinėjimo“ tvirtindami, kad „sektos“ skiriasi nuo pripažintų religijų ir užsiima „smegenų plovimu“. Anot Ashcraft, „sektų tyrinėjimas“ niekada netapo tikru mokslu. Jis tėra „nedidelės tai veiklai atsidėjusių religijotyrininkų grupės užmojis“, kurio neremia „nei vietinė, nei tarptautinė akademinė bendruomenė“. „Sektų tyrinėjimu“ užsiimantys žinovai gyvena savo uždarame burbule. Reikšmingose konferencijose, kuriose nagrinėjami naujųjų religinių judėjimų klausimai, jie pasirodo retai ir atitinkamuose žurnaluose menkai ką tepublikuoja.
Tačiau Ashcraft užsimena ir apie keistą fenomeną, vertą atskiros akademinės analizės. Nors mokslo bendruomenėje tų „sektas tyrinėjančių“ specialistų yra mažuma ir jų veikla kritikuojama, žiniasklaidoje jie daug dažniau nei jų kolegos cituojami kaip „sektų žinovai“. Apskritai sakant, agresyvūs antisektiniai veikėjai ir atskalūnai vaidina neproporcingai didelį vaidmenį tiekiant žiniasklaidai informaciją apie religines grupes, vadinamas „sektomis“. Žinomiausi mokslininkai, taip pat asmenys, kurie džiaugiasi savo naryste religinėje bendruomenėje, dažnai būna ignoruojami. Neretai pasitaiko, kad parengę kokį kaltinamąjį straipsnį korespondentai paskambina „sektų“ atstovams ir klausia: „Ką į tai galite atsakyti?“ Jie prašo per kelias valandas pateikti atsakymą į jų kaltinimus. Tai ne žurnalistika. Tai tik apgailėtina žurnalistikos parodija.
Tokios išankstinės nuostatos pavyzdžių net nesuskaičiuosi. Vienas ypač ryškus. Tai nesena britų The Telegraph tinklalaidžių serija apie Jehovos liudytojus ir seksualinę prievartą. Tinklalaidėje mažiau nei pusė minutės skirta žinomos profesorės Zoe Knox komentarui apie kai kuriuos Jehovos liudytojų įsitikinimus. Po to trumpo Knox komentaro vedėjas išreiškia The Telegraph įsitikinimą, kad „be mokslininkų, tikri ekspertai šioje srityje yra tai išgyvenę žmonės: buvę Jehovos liudytojai“. „Buvusiais Jehovos liudytojais“ The Telegraph pavadino atskalūnus.
Mano pateiktas kritinis The Telegraph tinklalaidžių vertinimas buvo aptartas internetiniame Jehovos liudytojų veiklą tyrinėjančių mokslininkų forume. Be abejo, vienas žymiausių iš jų yra George Chryssides, britų religijotyrininkas. Jis paaiškino, kad The Telegraph paėmė iš jo ilgą interviu, tačiau tinklalaidžių serijoje nebuvo pacituotas nė vienas jo žodis. Suprantama, juk jis kalbėjo ne tai, ką jie norėjo girdėti.
Vieną italų portalą (L’Indro) ir du norvegų portalus (Fosna-Folket ir Vårt Land) Jehovos liudytojai apskundė žurnalistų etikos komisijoms ir tie skundai buvo patenkinti, tačiau priemonių buvo imtasi menkų ir per vėlai. Teisininkai puikiai žino, kad bylinėtis dėl šmeižto labai sunku. Tai trunka ne vienus metus ir netgi palankus nuosprendis mažai ką beduoda, mat seniai publikuotas straipsnis vis tiek padaro savo juodą darbą.
2019 metais ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) išleistose „Policy Guidance“ dėl religijos ar tikėjimo laisvės ir saugumo atskleista, kad apie šią problemą yra žinoma. Šiame dokumente žiniasklaidos prašoma „stengtis rodyti daugiau pagarbos religinei bei įsitikinimų įvairovei – publikuoti nešališką, patikrintą informaciją apie įvairias religines grupes bei tikėjimus ir neskleisti neigiamų stereotipų bei išankstinės nuomonės“. ESBO teigimu, „žiniasklaida neturi ignoruoti iškylančių problemų, tačiau pateikdama palankią informaciją apie visas religines bendruomenes bei tikėjimus ir vengdama neigiamų, diskriminacinių stereotipų ji gali skatinti tolerantiškesnį visuomenės diskursą, pagrįstą realia atskirų asmenų ir bendruomenių patirtimi. Iš tikro žiniasklaida vaidina vieną svarbiausių vaidmenų skatinant viešą visuomenės diskusiją, padedančią sugyventi skirtingų religijų bei įsitikinimų žmonėms“.
Tačiau vyksta visai kas kita. Žiniasklaidos nusistatymas prieš „sektas“ tapo dar stipresnis. Kodėl? Vieno atsakymo nėra. Čia akivaizdi įtakingų antisektinių jėgų įtaka. Jas neretai palaiko ir valdžia, siekianti pateisinti savo represinę politiką. Be to, jos turi daugiau lėšų, galios ir yra geriau organizuotos nei mokslininkai. Ir apskritai, nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų, kai pasirodė antikatalikiški laikraščiai, šiurpios pasakos apie religiją tapo labai paklausios, ypač jeigu jos „paspalvintos“ tikromis ar pramanytomis istorijomis apie lytinę prievartą ar godžių dvasininkų sukauptus turtus. Galia, pinigai ir seksas – paklausi prekė. Ši žiniasklaidos problema kyla iš to, kad jos variklis yra akcijos ir pardavimai, o ne objektyvumas ir tiesa. Žinia apie tai, kad kunigas ar pastorius tvirkino berniukus, iškart patraukia dėmesį. O jeigu jis nuoširdžiai rūpinasi vaikų gerove ir švietimu, tai niekam nerūpi.
Reformuoti visą žiniasklaidą yra arba išvis neįmanoma, arba tai užtruks labai ilgai. Aišku, religiniai judėjimai, kuriuos nepelnytai vadina „sektomis“, taip pat akademinė bendruomenė, kuri supranta tuos kaltinimus esant dažniausiai nepagrįstus, turi į tai reaguoti. Tačiau jiems taip pat vertėtų paskaityti vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio (Schopenhauer) 1831 metais parašytą traktatą „Eristische Dialektik“ (Menas būti teisiu), kuris iki pat šiol išliko stebėtinai aktualus. Tarsi žinodamas, kur pasuks ateities žiniasklaida, Šopenhaueris paminėjo keletą triukų, padedančių skleisti prasimanymus. Melagienos skleidžiamos turint omenyje skaitytojų išankstinę nuomonę ir tai, kad jas paneigianti informacija niekam neberūpės.
Redaktoriai žino seną juokelį: „Publikuoti informacijos paneigimą – tai tas pats, kas publikuoti tą informaciją antrąkart.“ Trumpai sakant, informacijos neigimas nieko neduoda. Žodžiai „mes vaikų netvirkiname“ skaitytojui tereiškia tik tiek, kad tu kažkaip susijęs su vaikų tvirkinimu. Anot Šopenhauerio, kaltinimą reikia atmušti iš esmės. Užuot gynusis, reikia kalbėti apie tai, kas kelia kaltinimus, kodėl jie taip daro, kas esame mes ir kodėl teigiame, kad laikomės aukštesnių moralės normų. Tokia strategija nelengva, bet nieko čia nepadarysi. Laimėti kovą žiniasklaidoje – sunki užduotis.