Gento apeliacinis teismas atšaukė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškė, kad teisę į socialinio kontakto vengimą gina religinės laisvės principai.
Massimo Introvigne
Read the original article in English.
Portale „Bitter Winter“ buvo publikuoti keli straipsniai, kuriuose diskutuojama apie kontraversišką Gento teismo (Belgija) nutartį, priimtą 2021 m. kovo 16 d. Teismo teigimu, mokymas, kad religinės organizacijos nariai neturi palaikyti ryšių su pašalintais iš organizacijos ar iš jos pasitraukusiais asmenimis, prilygsta diskriminacijai ir neapykantos kurstymui, todėl Belgijoje turi būti uždraustas.
Organizacija CESNUR, kuruojanti portalą „Bitter Winter“, surengė internetinį seminarą dėl Gento nutarties, kuriame mokslinius straipsnius pristatė tiek Jehovos liudytojų atstovai, tiek religinių laisvių specialistai. Jie visi priėjo prie bendros išvados, kad Gento teisėjų sukurtas precedentas kelia didžiulį pavojų religinėms laisvėms apskritai. Seminaro dalyviai išreiškė viltį, kad apeliacinis teismas tokią nutartį panaikins.
Laimei, birželio 7 d. Gento apeliacinis teismas tų specialistų išvadoms pritarė ir pirmosios instancijos teismo nutartį visiškai panaikino. Apeliacinio teismo teisėjai pareiškė, kad bylos tyrimas buvo atliktas netinkamai, nes remtasi vien tik buvusių Jehovos liudytojų organizacijos narių ir jos priešininkų parodymais, kuriuose jie reiškė savo nepasitenkinimą organizacija. Jehovos liudytojų organizacijos atstovų niekas nesiteikė išklausyti, nors jie ir siūlėsi paaiškinti savo poziciją. Apeliacinio teismo teisėjai taip pat atkreipė dėmesį, kokį vaidmenį teismo svarstyme suvaidino Belgijos federalinė kovos su diskriminacija agentūra UNIA, kuri teigė teisme atstovaujanti visuomenę. Apeliacinis teismas pateikė argumentuotus atsakymus į tos agentūros teiginius.
Apeliacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas Belgijos Kovos su diskriminacija aktu, draudžiančiu diskriminaciją ir bauginimus. Pirmosios instancijos teismo teisėjai taip pat teigė, kad buvo pažeista pašalintų iš organizacijos asmenų religinė laisvė, kurią gina Belgijos Konstitucija ir Europos Žmogaus Teisių Konvencija.
Apeliacinis teismas iš pradžių priminė, kad minėti teisiniai aktai gina ir religinių organizacijų religinę laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) vienoje iš savo bylų vieningai nusprendė, kad prie tų teisių priskiriama ir religinės organizacijos teisė pašalinti jos narius iš savo tarpo vadovaujantis savo teologiniais mokymais bei kriterijais. Kad asmuo nebepriklauso prie Jehovos liudytojų bendruomenės, pranešama per jos sueigą. Religinė laisvė „taip pat implikuoja teisę pranešti tikintiesiems, kokie asmenys priklauso arba nebepriklauso prie religinės bendruomenės“, taigi Jehovos liudytojų nusistatyta tokio pranešimo procedūra irgi yra teisėta.
Apeliacinio teismo teisėjų teigimu teisminės bylos šalys neginčija, kad „pašalinimas iš organizacijos yra religinių įsitikinimų – tikriau tariant, Jehovos liudytojams būdingos tam tikrų Biblijos eilučių interpretacijos – padiktuota nuostata. Visiškai aišku, kad tokią teisę gina religinės laivės principai. Tačiau pirmosios instancijos teismas ir UNIA tvirtino, kad religinė laisvė „nėra neribota“.
Apeliacinis teismas pripažino, kad apskritai kalbant tai yra tiesa. Europos Žmogaus Teisių Konvencija leidžia riboti religinę laisvę tiek, kiek tai „būtina demokratinėje visuomenėje“. Tačiau „Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 9 straipsnis garantuoja gana didelę laisvę, ir valdžios institucijų (šiuo atveju teismo) kompetencija šią laisvę varžyti yra labai ribota“.
Kaip pažymėjo apeliacinis teismas, byloje „Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją“ EŽTT išaiškino, kad 9 straipsnis gina asmens teisę elgtis taip, kaip liepia jo religiniai įsitikinimai, net jeigu dėl skirtingų religinių įsitikinimų šeimoje randasi susvetimėjimas. Apeliacinis teismas taip pat rėmėsi pamatiniu EŽTT nutarimu byloje „Sindicatul “Păstorul Cel Bun” v. Romania“. Tame nutarime pareikšta, kad asmuo negali reikalauti „teisės būti atskalūnu ar kitamaniu“ savo paties religinėje organizacijoje ir kad religinė organizacija turi teisę kitamanius šalinti iš narių tarpo. Asmens religinė laisvė tuo nepažeidžiama, nes palikęs religinę organizaciją jis gali prisidėti prie kitos religinės grupės ar įkurti savą, kaip kad kai kurie ir padarė.
Apeliacinio teismo teisėjai taip pat pažymėjo, kad įstatymas negali versti religinės bendruomenės narių bendrauti su asmenimis, palikusiais jų bendruomenę, jeigu jie to daryti nenori. UNIA teigė, kad Jehovos liudytojų nuostata vengti su tokiais asmenimis bendravimo pažeidžia tų asmenų religinę laisvę – esą dėl baimės būti atstumtiems jiems sunku ar netgi neįmanoma iš tos organizacijos išeiti.
Apeliacinis teismas pažymėjo, kad „beveik visi byloje minimi piliečiai ir nukentėjusios šalys yra buvę Jehovos organizacijos nariai, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl baimės būti atstumtiems tos bendruomenės nariams sunku ar beveik neįmanoma iš jos išeiti“. Apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į faktą, kad Jehovos liudytojų bendruomenę kasmet palieka nemažai asmenų ir kad jiems nė kiek netrukdo suvokimas, kad dėl to bus vengiama su jais kontaktuoti.
UNIA teigė, kad pažeidžiamos ir tų asmenų, kurie lieka Jehovos liudytojų organizacijoje, religinės teisės, nes jie norom nenorom turi vengti kontakto su pašalintaisiais, antraip patys bus pašalinti. Remdamasis raštiškais ir liudininkų parodymais, apeliacinis teismas pareiškė neturintis įrodymų, kad taip išties būna visais atvejais, kai asmuo nepaiso bendruomenės nuostatos nebendrauti su pašalintaisiais.
Svarbiausia, kaip pažymi apeliacinis teismas, vertinant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos principų rėmuose, Belgijos kovos su diskriminacija įstatymai negali drausti religinei organizacijai mokyti savo narius vengti kontakto su pašalintais asmenimis ir netgi laikyti tai viena pagrindinių savo doktrinos nuostatų (kaip, apeliacinio teismo pastebėjimu, yra ne vien Jehovos liudytojų organizacijoje, bet ir kitose, pavyzdžiui, tradicinio Judaizmo bendruomenėse ir kai kuriuose Islamo pakraipose). Savaime aišku, teismai įgalioti ištirti, ar buvę bendruomenės nariai nėra „persekiojami, ujami, terorizuojami ir bauginami“. Tačiau Jehovos liudytojų bendruomenėje tokių dalykų nėra, nes jų vienintelė nuostata yra „pasyvus socialinio kontakto vengimas“.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi citata iš 2013 metais vieno vyresniojo pasakytos kalbos, kurioje jis plūdosi ant „atskalūnų“. Tačiau apeliacinio teismo teisėjai pažymėjo, kad jis neskatino klausytojų griebtis prievartos ir kad aiškiai skyrė „atskalūnus“ (tai yra buvusius bendruomenės narius, tapusius nuožmiais jos priešininkais) nuo asmenų, kurie tiesiog išėjo iš organizacijos ir netapo viešais jos oponentais. Tas vyresnysis (čia mano, ne teisėjų, komentaras) sociologijoje paplitusią sąvoką „atskalūnas“ išties vartojo teisinga, tikrąja jos reikšme.
UNIA tvirtino, kad dėl socialinio kontakto vengimo „nukentėjusieji“ patiria visišką „socialinę atskirtį“, tačiau apeliacinio teismo teisėjai tokį tvirtinimą paneigė. Jehovos liudytojai tarp Belgijos gyventojų sudaro tik mažytę dalelę. Buvę šios organizacijos nariai ir toliau gali laisvai bendrauti su didžiąja dauguma Belgijos piliečių.
Apeliacinio teismo teisėjai pareiškė, kad vienas dalykas vertas ypatingo dėmesio. Belgijos Konstitucija nedraudžia nutraukti draugystės, kiekvienas asmuo turi teisę nutraukti bendrystę su kuo tik nori, tačiau 22 konstitucijos straipsnis saugo vyro ir žmonos santuokinį ryšį ir tėvų ryšį su nepilnamečiais vaikais. Šį ryšį galima nutraukti tik laikantis įstatymu nustatytos tvarkos, reglamentuojančios skyrybų, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) ir nepilnamečių vaikų globos sąlygas.
Kaip pažymi apeliacinis teismas, Jehovos liudytojai moko, kad vyrą ir žmoną toliau saisto santuokinis ryšys, net jeigu vienas iš jų nebėra Jehovos liudytojas, taip pat kad jie ir toliau privalo rūpintis savo nepilnamečiais vaikais. Jehovos liudytojų bendruomenėje socialinio kontakto vengimas reiškia tik tiek, kad buvęs jos narys nebedalyvauja šeimos religinėje veikloje.
Apeliacinis teismas pripažįsta kai kurių buvusių Jehovos liudytojų bendruomenės narių liudijimą, kad nuo tada, kai paliko bendruomenę, sutuoktinis su jais elgėsi blogai ir viskas baigėsi skyrybomis. Tačiau teismas pažymėjo, kad nėra aišku, ar tokiais atvejais problemos priežastis yra religiniai nesutarimai. Kaip pažymėjo apeliacinis teismas, kiekvienas asmuo šiaip ar taip turi teisę pateikti paraišką santuokai nutraukti.
Apeliacinis teismas išvadose pareiškė, kad socialinio kontakto vengimas Belgijoje yra teisėtas reiškinys, ir baudžiamąjį nuosprendį, kurį Jehovos liudytojams paskelbė Gento teismas, panaikino. Įdomus sutapimas, kad tą pačią dieną, kai apeliacinis teismas paskelbė savo išvadas, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad 2017 metais paskelbtas sprendimas „likviduoti“ Jehovos liudytojų organizaciją Rusijoje yra neteisėtas. Gento apeliacinis teismas teisingai pritaikė principus, kuriuos EŽTT yra įtvirtinusi daugelyje Jehovos liudytojų bylų, ir tinkamai įgyvendino teisės reglamentą tuo įrodydamas, kad demokratinėse visuomenėse, skirtingai nei Rusijoje, teismai saugo religinių bendruomenių teisę tvarkytis savo pačių nuožiūra.
