Neseniai išleista memuarinė knyga apie konfliktą tarp dukros ir jos mamos, kuri yra Jehovos liudytoja, turėtų būti vertinama vietos kontroversijų kontekste.
Autorė Rosita Šorytė
1-as straipsnis iš 3-ų straipsnių serijos.
Religinių mažumų kritikai, klijuodami „sektų“ etiketes, kone visada savo kraštutinius kaltinimus grindžia „atskalūnų“ liudijimais. Žodis „atskalūnas“ nėra įžeidžiantis ir taip pat nėra sinonimas terminui „buvęs narys“. Religijotyrininkai sociologai „atskalūnais“ vadina tokius buvusius narius, kurie tampa aktyviais religinės organizacijos, iš kurios pasitraukė, priešininkais. Tačiau ne visi – ir net ne dauguma – buvusių narių atitinka šį apibūdinimą; daugelis buvusių narių tiesiog toliau gyvena savo gyvenimą, nedalyvaudami jokioje antireliginėje veikloje.
Iš religinės organizacijos buvusių narių tik atskalūnai kreipiasi į žiniasklaidą ir rengia demaskuojamuosius pasakojimus. Todėl žurnalistai dažnai klaidingai mano, kad atskalūnai atstovauja visai buvusių narių grupei, nors empiriniai tyrimai rodo, kad atskalūnai sudaro tik palyginti mažą jos dalį.
Žiniasklaida atskalūnų pasakojimus dažnai priima be jokių klausimų. Tačiau buvo ne vienas atvejis, kai atskalūnais besidedantys asmenys suklaidino žurnalistus ir kitų religijų pasekėjus, kurie jais patikėjo.
Štai tūkstančiai anglakalbių protestantų gavo arba įsigijo bent vieną brošiūrėlę iš konservatyvios krikščioniškos misijos „The Gospel Hour“, kurią įkūrė baptistų pamokslininkas Oliveris Boisas Grinas (Oliver Boyce Greene) iš Pietų Karolinos. Jo leidžiamos keturių puslapių brošiūrėlės buvo lengvai skaitomos ir, paties pamokslininko teigimu, jos padėjo atversti per 200 000 žmonių į jo krikščionybės versiją.
Vienos iš gerai žinomų O. B. Grino išleistų brošiūrėlių autorius buvo Olis Belas Polardas (Ollie Bell Pollard); ši brošiūrėlė buvo leidžiama keletu pavadinimų, tarp jų „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ arba „Norėčiau paliudyti kiekvienam Jehovos liudytojui žemėje, ką patyriau tapęs krikščioniu“. Jame pasakojama įtaigi istorija apie Jehovos liudytoją, kuris, susidomėjęs, apsilankė viename iš O. B. Grino atgimimo susirinkimų. Jį ypač sujaudino evangelisto ryžtas tęsti susirinkimą net ir po to, kai audra nuplėšė palapinę, kurioje vyko renginys.
Kaip pasakoja pats O. B. Polardas, jį sužavėjo ir kartu šiek tiek išgąsdino O. B. Grino įspūdingas pamokslas apie pragaro liepsnas. Jis suprato, kad Jehovos liudytojai nepriklauso tikram protestantiškam tikėjimui, ir tikėjo, kad jie atsidurs pragare. O. B. Polardas rašė: „Aš įsitikinau, kad Jehovos liudytojų mokymai yra klaidingi ir nėra ta Tiesa, kuri išlaisvina žmones. Aš troškau Tiesos ir tikėjau, kad evangelistas ją tiksliai perteikė iš Biblijos.“
Vienintelė problema su šia istorija yra ta, kad O. B. Polardas niekada nebuvo Jehovos liudytojas. Galima manyti, kad jis, matyt, domėjosi Jehovos liudytojų leidiniais, tačiau tai savaime nereiškia, kad jis buvo pakrikštytas ar priklausė šiai organizacijai – taip ir nebuvo.
O. B. Polardo atvejis nėra išskirtinis. Jis galimai pasitarnauja kaip įspėjimas dėl pasakojimų, kuriuos pateikia atskalūnai. Nors kai kurie iš šių pasakojimų yra nuoširdūs ir įtikinami, žurnalistai privalo nuodugniai faktus ištirti ir jų tikslumą patikrinti.
Toks pat požiūris turėtų būti taikomas ir dabar išpopuliarėjusiems vadinamųjų antrosios kartos atskalūnų pasakojimams. Šiandien iš to jau susiformavo savotiškas namudinių knygų leidybos sektorius – moterys ir vyrai garsina savo pasakojimus apie traumuotą vaikystę su tėvais, kuriuos jie laiko „sektų“ nariais. Jie pasakoja apie savo pastangas ištrūkti iš kontrolės ir „smegenų plovimo“, kurį, kaip teigia, patyrė vaikystėje.
Jehovos liudytojai yra viena iš pagrindinių grupių, į kurias nukreipiami tokio pobūdžio pasakojimai. Toliau dėmesį sutelksiu į konkretų pavyzdį – 2024 m. lietuvių kalba išleistą fotografės ir stilistės Deimantės Rudžinskaitės knygą „Pasaulietė“ (Vilnius: „Baltos lankos“), prieš tai trumpai pristatydama Lietuvos kontekstą.
Lietuva yra daugiausia katalikiška šalis, tačiau 2022 m. atliktas tyrimas parodė, kad reguliariai mišiose dalyvauja tik 16 % gyventojų. Nors Lietuva save vadina pasaulietine valstybe, Katalikų Bažnyčia vis dar daro įtaką politikai ir viešajam gyvenimui.
Lietuvos katalikų vyskupai, kurie paprastai yra konservatyvesni nei daugelyje kitų šalių, priešinasi pastangoms suteikti kitoms religijoms tokį patį teisinį statusą, kokį turi Katalikų Bažnyčia. Tai puikiai pailiustruoja ilgametė Romuvos religinės bendrijos, puoselėjančios ikikrikščioniškosios Lietuvos tikėjimą, istorija. Nors Romuva yra palyginti maža bendruomenė ir realios grėsmės katalikų dominavimui nekelia, 2019 m. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas išsiuntė visiems Seimo nariams elektroninį laišką, kuriame paaiškino, kodėl šiai „neopagoniškai“ bendruomenei neturėtų būti suteiktas valstybės pripažinimas. Po arkivyskupo laiško Seimas balsavo prieš Romuvos pripažinimą.
Romuva kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris 2021 m. nustatė, kad ši organizacija patyrė diskriminaciją dėl savo įsitikinimų, o toks valstybės požiūris yra „nesuderinamas su valstybės pareiga išlikti neutraliai ir nešališkai“. Galiausiai, po naujo Seimo balsavimo 2024 m. gruodžio 12 d., valstybės pripažinimas Romuvai buvo suteiktas.
D. Rudžinskaitės knyga sulaukė didelio susidomėjimo dėl sėkmingos reklaminės kampanijos ir plataus atgarsio pagrindiniuose Lietuvos žiniasklaidos portaluose. Keliuose straipsniuose buvo paminėta, kad 2024 m. birželio 6 d. Seimas balsavo „prieš“ ir nesuteikė Jehovos liudytojams aukštesnio – valstybės pripažinimo, kurio šie prašė. Už valstybės pripažinimo suteikimą Jehovos liudytojams balsavo 2 Seimo nariai, prieš – 88, o 3 susilaikė. D. Rudžinskaitės knyga buvo cituojama kaip įrodymas, kad Seimo sprendimas nesuteikti valstybės pripažinimo yra pateisinamas.
Remdamasis Teisingumo ministerijos ataskaita, Seimas nurodė dvi pagrindines priežastis, dėl kurių prašymas suteikti pripažinimą buvo atmestas. Pirmoji – tai, kad Jehovos liudytojai atsisako kraujo perpylimo, buvo laikoma nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtinta gyvybės vertybe, ypač vaikų gerovės požiūriu. Antroji – tai, kad Jehovos liudytojai atsisako karo tarnybos dėl įsitikinimų, todėl karo atveju jie nedalyvautų šalies gynyboje.
Suprantama, kad susirūpinimas galimos užsienio invazijos grėsme Lietuvoje yra ypač aktualus po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2022 m. Šis jautrumas primena iššūkius, su kuriais Jehovos liudytojai dešimtmečius susidūrė Pietų Korėjoje – šalyje, kurioje taip pat tvyro nuolatinė grėsmė iš Šiaurės Korėjos – iki kol 2018 m. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kuriuo buvo pripažinta teisė atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų.
Lietuva gavo aiškias gaires iš Europos Žmogaus Teisių Teismo 2022 m. byloje Teliatnikov prieš Lietuvą. Jehovos liudytojai yra pasirengę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, jei ji nėra pavaldi karinėms struktūroms. Tačiau Lietuvoje karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakantiems asmenims siūloma tik „alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba“, kuri priklauso karinėms struktūroms.
Dėl šios priežasties Jehovos liudytojas Stanislavas Teliatnikovas atsisakė tiek karo tarnybos, tiek alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. Jis prašė atleisti jį nuo šių tarnybų dviem pagrindais: pirma, kaip karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakantis asmuo, ir antra, kaip Jehovos liudytojų dvasininkas, kuriam turėtų būti taikoma dvasininkams numatyta išimtis. Antrasis argumentas buvo atmestas, nes karinės institucijos teigė, jog ši išimtis taikoma tik tų religijų dvasininkams, kurioms suteiktas aukštesnis pripažinimo lygis (valstybės pripažinimas), taigi Jehovos liudytojams ji negalioja. Panašiais principais vadovautasi ir 2025 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Rutkauskas prieš Lietuvą, kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas vėl priėmė palankų sprendimą Jehovos liudytojui, kuris atsisakė karo tarnybos dėl įsitikinimų, ir pripažino Lietuvos Vyriausybės poziciją pažeidžiančia žmogaus teises.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad valstybės narės privalo užtikrinti asmenims, atsisakantiems karo tarnybos dėl įsitikinimų, galimybę atlikti tikrą civilinę tarnybą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvoje alternatyvioji tarnyba yra pavaldi karinėms struktūroms, todėl neatitinka „tikros civilinės“ tarnybos kriterijų. Dėl to Lietuvai nurodyta peržiūrėti Karo prievolės įstatymą, ir tai buvo padaryta. Įsigaliojus naujajam įstatymui 2026 m. sausio 1 d., Jehovos liudytojų, atsisakančių karo tarnybos dėl įsitikinimų, problema galėtų būti išspręsta – su sąlyga, kad atitinkamuose teisės aktuose bus aiškiai nurodyta, jog Krašto apsaugos ministerija neturės jokio vaidmens organizuojant ar prižiūrint civilinę tarnybą. Kaip minėta anksčiau, Jehovos liudytojai sutinka atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, jei ji yra visiškai nepriklausoma nuo karinių struktūrų priežiūros.
Kraujo perpylimų klausimas išliks aktualus. Vis dėlto paminėtina, kad Teisingumo ministerija ir jos ekspertai (į kurių ataskaitą turėjau galimybę pasigilinti) neatsižvelgė nei į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nei į kitų šalių, įskaitant Europos Sąjungos valstybes, patirtį. Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad aiškiai išreikšti suaugusiųjų sprendimai atsisakyti tam tikrų medicininių procedūrų, įskaitant kraujo perpylimus, yra saugomi pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, užtikrinantį teisę į privatų gyvenimą. Jehovos liudytojų atveju, kadangi kraujo perpylimų atsisakymas kyla iš religinių įsitikinimų, jų teisės taip pat yra ginamos pagal Konvencijos 9 straipsnį, numatantį minties, sąžinės ir religijos laisvę.
Nepilnamečio atveju teisėjas gali laikinai sustabdyti tėvų valdžią, kai gydytojai mano, kad kraujo perpylimas nepilnamečiui yra būtinas, tačiau tėvai ar globėjai atsisako duoti sutikimą. Demokratinėse valstybėse teismai pabrėžia, kad tokie sprendimai turėtų būti priimami tik išimtiniais atvejais. Italijoje, kur Jehovos liudytojų skaičius pagal gyventojų skaičių yra vienas didžiausių pasaulyje, teismai yra konstatavę, jog tėvai, kurie laikosi Jehovos liudytojų įsitikinimų ir ieško medicininių alternatyvų kraujo perpylimams, nėra laikytini „nevykdančiais tėvystės pareigų“. Priešingai – jie naudojasi savo konstitucinėmis tėvų teisėmis.
Todėl atrodo, kad, panašiai kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas įtarė Romuva byloje, atsisakymas suteikti Jehovos liudytojams Lietuvoje aukštesnį – valstybės – pripažinimą buvo grindžiamas politiniais ir ideologiniais motyvais, o ne vien teisiniais pagrindais. 2025 m. birželio 26 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas sutiko šį klausimą nagrinėti iš naujo.
Rosita Šorytė was born on September 2, 1965 in Lithuania. In 1988, she graduated from the University of Vilnius in French Language and Literature. In 1994, she got her diploma in international relations from the Institut International d’Administration Publique in Paris.
In 1992, Rosita Šorytė joined the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania. She has been posted to the Permanent Mission of Lithuania to UNESCO (Paris, 1994-1996), to the Permanent Mission of Lithuania to the Council of Europe (Strasbourg, 1996-1998), and was Minister Counselor at the Permanent Mission of Lithuania to the United Nations in 2014-2017, where she had already worked in 2003-2006. In 2011, she worked as the representative of the Lithuanian Chairmanship of the OSCE (Organization for Security and Cooperation in Europe) at the Office for Democratic Institutions and Human Rights (Warsaw). In 2013, she chaired the European Union Working Group on Humanitarian Aid on behalf of the Lithuanian pro tempore presidency of the European Union. As a diplomat, she specialized in disarmament, humanitarian aid and peacekeeping issues, with a special interest in the Middle East and religious persecution and discrimination in the area. She also served in elections observation missions in Bosnia and Herzegovina, Georgia, Belarus, Burundi, and Senegal.
Her personal interests, outside of international relations and humanitarian aid, include spirituality, world religions, and art. She takes a special interest in refugees escaping their countries due to religious persecution and is co-founder and President of ORLIR, the International Observatory of Religious Liberty of Refugees. She is the author, inter alia, of “Religious Persecution, Refugees, and Right of Asylum,” The Journal of CESNUR, 2(1), 2018, 78–99.
Languages (fluent): Lithuanian, English, French, Russian.
