Autorės, tapusios uolia ateizmo šalininke, teiginiai apie Jehovos liudytojus daugeliu atvejų yra netikslūs.
Autorė Rosita Šorytė
2-as straipsnis iš 3-ų straipsnių serijos. Skaitykite 1-ą straipsnį ir 2-ą straipsnį.
Deimantės Rudžinskaitės knyga „Pasaulietė“ yra įdomesnė kaip asmeninių prisiminimų pasakojimas nei kaip kūrinys apie religiją. Galima daryti prielaidą, kad ji patyrė smurtą (nors neturime nei jos tėvų, nei giminaičių perspektyvos), tačiau akivaizdu, kad ją skriaudė ne Jehovos liudytojų bendruomenė. Jos situacija atspindi dažną ir skaudžią smurto šeimoje patirtį.
Tačiau, kaip ir teigė Umberto Eco, tarp autoriaus ketinimų ir to, kaip tekstą suvokia skaitytojas, dažnai atsiranda skirtumas – tai patvirtina ir D. Rudžinskaitės reakcija: ji nesutinka su minėtu savo knygos interpretavimu ir jį atmeta. Į klausimą apie tai ji atsako taip: „[Klausimas] Kaip atsakytum tiems, kurie kartais tiesiai, o gal kartais ir aptakiai klausia, kiek istorija, kurią savo knygoje pasakoji, yra susijusi su Jehovos liudytojais, o kiek tiesiog dalijiesi skaudžia augimo galimai disfunkcinėje 90-ųjų Lietuvos šeimoje patirtimi? [Atsakymas] Nelabai suprantu, kodėl čia reikėtų kelti klausimą: akivaizdu, kad mano istorija jungia ir Jehovos liudytojų organizacijos užkulisius, ir toksiškus santykius šeimoje. Žinau, kad skaitytojus labiausiai šokiruoja tėvų žiaurumas, bet jei ne religinis fonas, šios knygos net nebūtų – apie smurto problemą mes žinom, bet apie religinio auklėjimo žalą niekas iki šiol nekalbėjo. Jei kas paklaustų, kas mane pačią traumavo labiau – smurtas ar gyvenimas pagal radikalias religines nuostatas, – net nemirktelėjusi atsakyčiau: religija. Smurtas deformuoja kūną, bet žaizdos greit sugyja. O štai religinis auklėjimas deformuoja protą. Dažnai poveikis nebepataisomas.”
Duotuose interviu D. Rudžinskaitė pateikia įvairių tipiškų antikultinių teiginių. Ji tvirtina, kad „į sektas įsitraukiantys žmonės dažnu atveju yra menkai išsilavinę, turintys rimtų psichologinių problemų“; tačiau retas naujųjų religinių judėjimų tyrėjas sutiktų su tokiu teiginiu. Viena iš priežasčių, dėl kurių ji nusprendė parašyti knygą, esą buvo „įtikinti tuos, kurie svarsto prisijungti prie panašių religinių bendruomenių, to nedaryti.“
Tačiau ji pati pabrėžia, kad nemato skirtumo tarp „sektų“ ir religijų, taip pat tarp Jehovos liudytojų ir Romos katalikų bažnyčios. Jos požiūriu, religija apskritai kelia pavojų žmogaus, ir ypač vaikų psichologinei gerovei: „Kol kas atrodo, kad ne visi žmonės supranta mane teisingai. Pavyzdžiui, „Pasauliete“ besimėgaujantys katalikai. Perskaito ir džiaugiasi, kad jų tikėjimas daug teisingesnis už tą sektą, kurioje augau. Didžiam jų nusivylimui, parašiau šią knygą ne tam, kad lygintume, kuri religija šaunesnė, – atvirkščiai, manau, kad jos visos vienodai žalingos žmogaus raidai, jo nuomonės ir kritinio mąstymo formavimuisi.“
Ji priduria: „Žmonės man rašė, kad tikriausiai tikėjau neteisingu Dievu ir neradau tikrojo. Aš aiškiai skleidžiu žinutę, jog bet kokios religijos diegimas vaikui kenkia jo raidai – religija nėra vaikų reikalas, tai niekuo nesusiję su vaikyste.“ Ji tvirtina: „Vaikui ne vieta religijoje. Knyga noriu pabrėžti, kokią žalą jauno ir pažeidžiamo žmogaus raidai ir psichikai gali padaryti nuo kūdikystės diegiamos religinės tiesos ir jų lydimi padariniai.“
Toks požiūris atspindi įprastą antireliginę ir ateistinę poziciją. Anot D. Rudžinskaitės, dabar ji tiki, kad „gyvenimas – absurdo teatras“, kurio pabaiga yra mirtis: „bilietas į šį spektaklį – vienkartinis.“ Tapusi uolia ateizmo šalininke, ji kartais pateikia ir kraštutinių teiginių. Štai apie savo, kaip fotografės ir stilistės, darbą ji sako: „Mano karjera yra susijusi su grožiu ir estetika, kas nėra susiję su dvasingumu.“ Tačiau ji, tikėtina, permąstytų savo žodžius, jei bent kiek pasigilintų, kokią įtaką dvasingumas padarė Europos ir Lietuvos menui – nuo viduramžių katedrų iki teosofinių ir ezoterinių motyvų Lietuvos dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje.
Skirtingai nei tai, kaip knygos esmę suvokiu aš pati, D. Rudžinskaitė teigia ją parašiusi kaip įspėjimą apie religiją – tai patvirtina U. Eco teoriją, jog autoriaus ketinimai gali skirtis nuo vidutinio skaitytojo reakcijų. U. Eco taip pat įveda trečią dimensiją: knygos socialinį poveikį, kuris priklauso nuo to, kaip ji pristatoma žiniasklaidoje. Lietuvos žiniasklaida knygą pateikė kaip „demaskuojančią“ Jehovos liudytojus; į tai reaguodami Jehovos liudytojai turėjo siųsti redakcijoms laiškus su prašymais paskelbti jų komentarus. Labai įdomu, kaip D. Rudžinskaitei per tokį trumpą laiką pavyko mobilizuoti tokią plačią viešųjų ryšių kampaniją savo knygai paremti?
Nepriklausomai nuo turinio, D. Rudžinskaitės knyga tapo priemone marginalizuoti ir stereotipizuoti Jehovos liudytojus, vaizduojant juos kaip „sektą“ ir taip pateisinant atsisakymą suteikti jiems aukštesnį teisinį statusą – valstybės pripažinimą Lietuvoje.
Tiek D. Rudžinskaitė, tiek žiniasklaida pasirinko nepastebėti esminio skirtumo tarp jos motinos religinių įsitikinimų ir kitų, su religija nesusijusių veiksnių, nulėmusių šeimos disfunkciją. Nors D. Rudžinskaitė tvirtina, kad religija ir jos šeimos disfunkcija buvo neatskiriamai susiję, objektyviai skaitant jos knygą galima daryti priešingą išvadą.
Knygą išleidusi leidykla pristatė D. Rudžinskaitę kaip „lietuviškąją Westover“, turint omenyje Taros Westover 2018 m. memuarų knygą „Apšviestoji“ („Educated“, Niujorkas: „Random House“), kuri daugelį savaičių laikėsi populiariausių JAV knygų sąraše ir buvo išversta į daugelį kalbų. Iš pirmo žvilgsnio tikrai galima pastebėti panašumų tarp D. Rudžinskaitės vaikystės, praleistos su Jehovos liudytoja mama, ir T. Westover istorijos – jos tėvas, priklausantis mormonų tikėjimui, kaupė ginklus laukdamas Apokalipsės ir atsisakė bet kokios medicininės pagalbos bei neleido dukters į mokyklą, nes buvo įsitikinęs, kad šiuolaikinė medicina ir švietimas yra šėtoniško sąmokslo dalis.
Vis dėlto, tarp šių dviejų autorių egzistuoja esminis skirtumas. T. Westover aiškiai pabrėžia, kad jos tėvas neatitiko tipinio Paskutiniųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (dar vadinamos Mormonų bažnyčia) nario profilio. Ji taip pat pažymi, kad sąmokslo teorijos yra plačiai paplitusios šiuolaikinėje Amerikos visuomenėje – jos peržengia ne tik mormonų tikėjimo, bet ir apskritai religijos ribas.
Nors T. Westover ir pasitraukė iš Paskutiniųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios, ji stengėsi aiškiai informuoti skaitytojus, kad neigiama jos šeimos patirtis nebuvo jos religijos padarinys, ir kad jos knyga neturėtų būti naudojama kaip ginklas prieš mormonus: „Viena iš priežasčių, kodėl įtraukiau tą pastabą, yra ta, kad tėvas, mano nuomone, neatspindi to, ko moko ši bažnyčia. Žinojau, kad knyga bus išleista daugelyje šalių, kur žmonės nieko nežino apie mormonų tikėjimą. Dauguma amerikiečių, tikriausiai, supras, kad (mano tėvas) nėra tipiškas mormonas, bet nesu tikra, ar tai suprastų dauguma britų ar prancūzų skaitytojų; todėl norėjau užtikrinti, kad žmonės, perskaitę knygą, nesusidarytų klaidingos nuomonės, kad visi mormonai yra tokie. Tai pasiteisino, nes dažnai, kai duodu interviu, žmonės manęs apie tai paklausia – tai pirmas dalykas, kurį jie pastebi knygoje – ir tada turiu galimybę paaiškinti. Nenorėjau, kad kokie nors neigiami mano šeimos santykių aspektai būtų priklijuoti kaip etiketė bažnyčiai. Man tai buvo svarbu.“
Jei ir D. Rudžinskaitė į savo naratyvą būtų įtraukusi tokį atskyrimą, ji būtų galėjusi skleisti nuoširdžią ir paveikią žinutę apie smurtą šeimoje, nepažemindama religinės mažumos. Tačiau, veikiausiai vedama savo išankstinio nusistatymo prieš religiją, ji pasirinko kitą kelią – aktyvią diskriminacijos kampaniją.
Rosita Šorytė was born on September 2, 1965 in Lithuania. In 1988, she graduated from the University of Vilnius in French Language and Literature. In 1994, she got her diploma in international relations from the Institut International d’Administration Publique in Paris.
In 1992, Rosita Šorytė joined the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania. She has been posted to the Permanent Mission of Lithuania to UNESCO (Paris, 1994-1996), to the Permanent Mission of Lithuania to the Council of Europe (Strasbourg, 1996-1998), and was Minister Counselor at the Permanent Mission of Lithuania to the United Nations in 2014-2017, where she had already worked in 2003-2006. In 2011, she worked as the representative of the Lithuanian Chairmanship of the OSCE (Organization for Security and Cooperation in Europe) at the Office for Democratic Institutions and Human Rights (Warsaw). In 2013, she chaired the European Union Working Group on Humanitarian Aid on behalf of the Lithuanian pro tempore presidency of the European Union. As a diplomat, she specialized in disarmament, humanitarian aid and peacekeeping issues, with a special interest in the Middle East and religious persecution and discrimination in the area. She also served in elections observation missions in Bosnia and Herzegovina, Georgia, Belarus, Burundi, and Senegal.
Her personal interests, outside of international relations and humanitarian aid, include spirituality, world religions, and art. She takes a special interest in refugees escaping their countries due to religious persecution and is co-founder and President of ORLIR, the International Observatory of Religious Liberty of Refugees. She is the author, inter alia, of “Religious Persecution, Refugees, and Right of Asylum,” The Journal of CESNUR, 2(1), 2018, 78–99.
Languages (fluent): Lithuanian, English, French, Russian.
