Knyga, naudojama Jehovos liudytojams kritikuoti, iš tiesų atskleidžia daugiau apie autorės disfunkcinę šeimą nei apie religiją.
Autorė Rosita Šorytė
2-as straipsnis iš 3-ų straipsnių serijos. Skaitykite 1-ą straipsnį.
Garsus italų mokslininkas Umberto Eco išskyrė tris skirtingus teksto analizės lygmenis arba perspektyvas: intentio auctoris (autoriaus intencija), intentio lectoris (vidutinio skaitytojo suvokimas) ir intentio operis (kūrinio socialinis poveikis). U. Eco teigė, kad autoriaus intencija paprastai nenulemia, kaip tekstas bus suprastas, nes skaitytojai gali jį interpretuoti įvairiai. Be to, kūrinio socialinį poveikį lemia ne vien vidutinio skaitytojo reakcijos – žiniasklaida ir knygos reklamuotojai taip pat gali turėti didelės įtakos jos suvokimui.
Pagal šias kategorijas galima analizuoti ir Deimantės Rudžinskaitės knygą „Pasaulietė“. Aiškiai išsakyti autorės motyvai, kuriuos ji pateikė įvairiuose interviu, ryškiai skiriasi nuo atsitiktinio skaitytojo įspūdžių. Aš esu gerai susipažinusi su tipiška antikultine kritika, dažnai nukreipiama prieš Jehovos liudytojus. Perskaičiusi knygos „Pasaulietė“ recenzijas, tikėjausi rasti tokių kaltinimų santrauką ir pačioje knygoje. Tačiau knygos turinys paliko visiškai kitokį įspūdį. Šio kūrinio aš nelaikyčiau knyga, pirmiausia skirta Jehovos liudytojams ar religijai kritikuoti. Greičiau tai yra pasakojimas apie maištingą mergaitę, augusią disfunkcinėje šeimoje su autoritariška ir smurtaujančia mama bei atsiribojusiu alkoholiku tėvu.
Sulaukusi aštuoniolikos, D. Rudžinskaitė nutraukė visus ryšius su tėvais ir giminaičiais. Ji teigia nejaučianti tėvams meilės, nebendrauja su jais daugiau kaip dešimtmetį ir net nežino, ar jie vis dar gyvi. Žiniasklaida turėjo kreiptis į jos artimuosius, kad išgirstų jų požiūrį į D. Rudžinskaitės vaikystę. Remiantis publikacijomis atrodo, kad tai nebuvo padaryta.
D. Rudžinskaitė pamini Jehovos liudytojus, prisimindama vaikystės patirtis, kai kartu su mama dalyvaudavo evangelizacijos veikloje Šiauliuose, savo gimtajame mieste. Ji išreiškia nusivylimą dėl to, kad buvo Jehovos liudytojos dukra – tai reiškė, jog ji negalėjo švęsti gimtadienių ir bendrauti su vaikais, kurių tėvai nepriklausė šiai religinei bendruomenei.
Įdomu tai, kad nors didžioji knygos dalis paremta autorės atsiminimais, joje pasitaiko netikėtai išsamių įžvalgų apie aukščiausius Jehovos liudytojų organizacijos lygmenis. Tai leidžia manyti, kad D. Rudžinskaitė galėjo sulaukti tam tikros išorinės „pagalbos“. Kita vertus, ji visiškai nemini vyresniųjų ar pačių bendruomenių organizacijos Šiauliuose ar kitur Lietuvoje – vienintelių vietų, su kuriomis ji turėjo tiesioginės patirties.
Pasakojimas apie gimtadienius, atrodo, atitinka tikrovę, nes Jehovos liudytojai juos laiko pagoniška tradicija ir jų nešvenčia. Tačiau teiginys, kad Jehovos liudytojų vaikai vengia bendrauti su kaimynais, priklausančiais kitoms tikyboms, reikalauja patikslinimo, nes tai nėra šios religijos mokymo dalis. Paprastai jie du kartus per savaitę renkasi į bendruomenės sueigas ir kelias valandas per savaitę skiria evangelizacijai, tačiau lieka daug laiko ir su religija nesusijusiam šeimyniniam bei visuomeniniam gyvenimui.
D. Rudžinskaitė pripažįsta, kad jos mamos taikyti auklėjimo principai skyrėsi nuo tų, kuriuos taiko kiti Jehovos liudytojai. Ji pastebi, kad mamos sesuo, taip pat Jehovos liudytoja, savo dviem sūnums leisdavo žaisti su vaikais iš kitų tikėjimų šeimų, žiūrėti pasaulietinius animacinius filmukus, kuriuos jos mama laikė „demoniškais“, ir žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai privertė ją susimąstyti: „[N]esuprantu, kaip tokios dvi skirtingos moterys [mama su teta] gali draugauti“ („Pasaulietė“, Vilnius: „Baltos lankos“, 2024, p. 43–44; jei nenurodyta kitaip, straipsnyje naudojamos citatos yra iš šios knygos).
Savo draugę Sarą D. Rudžinskaitė įvardija kaip „Jehovos liudytojų vaiką“ ir ją apibūdina sakydama, kad ši „gyvena įprastą […] gyvenimą, planuoja ateitį“; o pati tuo metu ji jautėsi „tarsi įstrigusi“ (p. 114). D. Rudžinskaitė daro išvadą, kad jos patirtis „smarkiai skiriasi net nuo kitų Jehovos liudytojų vaikų“ (p. 114).
Apie mamą ji sako, kad ši charakteriu kažkuo primena Senajame Testamente aprašomą dievą, – yra kerštinga, žiauri, priekabi, negailestinga ir neteisinga, taip pat, kad mama pradingsta visai taip pat, kaip „prapuola Jehova, kai meldžiu jo pagalbos“ (p. 151). Ji taip pat pastebėjo, kad mama „įsivaizduoja šeimoje atliekanti dievo vaidmenį“ (p. 221).
Taigi šie sunkumai pateikiami kaip konkrečios problemos, susijusios su jos mama, o ne kaip Jehovos liudytojų bendruomenės požiūrio atspindys. D. Rudžinskaitė taip pat apmąsto savo asmeninius išgyvenimus, atskleisdama, kad nuo vaikystės jautė pavydą mamos grožiui, o pati manė esanti nepatraukli. Jos santykiai buvo sudėtingi ir su kitais giminaičiais, kurie nėra Jehovos liudytojai.
Knygoje pasitaiko ir kitų netikslumų, susijusių su Jehovos liudytojais. D. Rudžinskaitė teigia, kad jiems draudžiama skaityti nereliginę literatūrą ir kad jų vaikai negali studijuoti universitete. Tačiau tai prieštarauja tiek Jehovos liudytojų leidiniuose pateikiamai informacijai, tiek jų bendruomenėse atliktiems sociologiniams tyrimams. Tai taip pat nesiderina su pačios D. Rudžinskaitės pasakojimu, jog jos pusbroliai, augę Jehovos liudytojų šeimoje, planavo siekti aukštojo išsilavinimo.
Jehovos liudytojai skaito pasaulietines knygas, išskyrus tas, kurios laikomos amoraliomis ar pornografinėmis. Jehovos liudytojai atkreipia dėmesį, kad kai kuriose universitetų ar panašių aukštojo mokslo įstaigų aplinkose gali kilti moralinių ir dvasinių pavojų, todėl ragina tėvus ir jaunuolius, renkantis išsilavinimą, išmintingai viską įvertinti. Pliuralistinėje visuomenėje toks apdairumas yra suprantamas ir gerbtinas. Tačiau vyresnieji nepriima sprendimų už jaunuolius ar jų šeimas. Patys Jehovos liudytojai patvirtina, kad daugelis jų yra įgiję aukštąjį pasaulietinį išsilavinimą.
Tyrimai apie Jehovos liudytojus, siekiančius aukštojo išsilavinimo, buvo atlikti Japonijoje, Kazachstane ir Prancūzijoje. 2024 m. Japonijoje atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 18 metų ir vyresni Jehovos liudytojai, parodė, kad 36,7 % jų yra įgiję aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą (24,4 % yra baigę kolegiją arba profesinę aukštąją mokyklą, 11,7 % yra baigę universitetą, o 0,6 % yra įgiję magistro ar aukštesnį laipsnį). 2023 m. tyrimas Kazachstane atskleidė, kad 23,9 % Jehovos liudytojų mokėsi aukštojoje mokykloje, ir 19,1 % iš jų įgijo aukštojo mokslo laipsnį (Aldiyar Auyezbek ir Serik Beisembayev, „View, Values and Beliefs of the Jehovah’s Witnesses: Analytical Report on the Results of the Study“, Astana: „PaperLab Research Center“, 2023, p. 8). Tuo tarpu 1998 m. Prancūzijoje atliktas tyrimas, kurį vykdė tyrimų agentūra SOFRES, parodė, kad tik 7 % prancūzų Jehovos liudytojų, kuriems buvo apie trisdešimt penkerius metus, buvo įgiję BAC+5 lygmens išsilavinimą (tai yra penkerių metų trukmės studijos po vidurinės mokyklos baigimo). Nors šis rodiklis gerokai žemesnis nei 2023 m. duomenys Kazachstane, verta pažymėti, kad apskritai 1998 m. tik 12 % to paties amžiaus Prancūzijos piliečių buvo įgiję BAC+5 lygmens išsilavinimą („Témoins de Jéhovah, Rapport de synthèse, Octobre 1998“, Paryžius: SOFRES, 1998, p. 4). Šie tyrimai buvo atlikti tarp geros reputacijos Jehovos liudytojų ir aiškiai rodo, kad organizacijoje niekada nėra buvę draudimo siekti aukštojo mokslo.
D. Rudžinskaitė teigia, kad jos atskirtį nuo žmonių, nepriklausančių Jehovos liudytojų tikėjimui, esą pateisino įsitikinimas, jog visi, esantys už šios religinės bendruomenės ribų, pražus artėjančiame apokaliptiniame Armagedono mūšyje. Tačiau toks teiginys nėra tikslus. Į klausimą „Ar Jehovos liudytojai mano, kad tik jie bus išgelbėti?“ jų leidiniuose pateikiamas aiškus atsakymas: „Ne.“ Ten pabrėžiama, kad tik Dievas sprendžia ir žino, kas bus išgelbėtas. Be to, D. Rudžinskaitė nepamini, jog Jehovos liudytojai tiki, kad daugybė dorų žmonių, gyvenusių ankstesniais amžiais, bus prikelti ir taip pat turės galimybę išsigelbėti. Dauguma jų nebuvo Jehovos liudytojai, nes gyveno dar iki šios organizacijos susiformavimo.
Nors knygoje pasitaiko pastabų apie Jehovos liudytojus, skaitytojui greičiausiai labiau įsimins kitos knygos vietos – tos, kuriose D. Rudžinskaitė aprašo fizinį ir psichologinį smurtą, kurį patyrė namuose, vaizdžiai iliustruodama skaudžias smurto šeimoje pasekmes. Viename interviu ji taip pat paminėjo, kad ankstyvoje vaikystėje prie jos seksualiai priekabiavo pusbrolis. Ši patirtis galėjo turėti įtakos jos elgesiui paauglystėje. Ji pažymi, kad prarado nekaltybę keturiolikos metų su jaunu vyru ir buvo pagauta rūkant marihuaną.
Nors skaitytojams gali susidaryti kitoks įspūdis, faktas yra tas, kad D. Rudžinskaitė niekada nebuvo Jehovos liudytoja. Jehovos liudytojai nekrikštija kūdikių, o jų vaikai nėra automatiškai laikomi bendruomenės nariais. Kaip pažymi pati D. Rudžinskaitė, nepilnamečiai gali būti krikštijami, tačiau ji nebuvo pasikrištijusi, nors yra dalyvavusi religinėse sueigose ir lydėjusi mamą evangelizacijos veikloje. Jos tėvas knygoje aprašomų įvykių laikotarpiu taip pat nepriklausė Jehovos liudytojų bendruomenei; ją skriaudęs pusbrolis irgi nebuvo Jehovos liudytojas.
Pritariu Lietuvos religinių mažumų tyrimų lyderės prof. Mildos Ališauskienės komentarui, pateiktam per interviu radijo laidoje „LRT Klasika“: „Knygoje neradau jokių įrodymų, kad [D. Rudžinskaitė] būtų patyrusi smurtą religinėje bendruomenėje; manau, kad smurtą ji patyrė pirmiausia namuose.“ Kalbėdama apie Jehovos liudytojus, kuriuos pažinojo mamos bendruomenėje, D. Rudžinskaitė juos apibūdina taip: „Mūsų žmonės tikrai geri. Gal net patys geriausi Žemėje“ (p. 132).
Rosita Šorytė was born on September 2, 1965 in Lithuania. In 1988, she graduated from the University of Vilnius in French Language and Literature. In 1994, she got her diploma in international relations from the Institut International d’Administration Publique in Paris.
In 1992, Rosita Šorytė joined the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania. She has been posted to the Permanent Mission of Lithuania to UNESCO (Paris, 1994-1996), to the Permanent Mission of Lithuania to the Council of Europe (Strasbourg, 1996-1998), and was Minister Counselor at the Permanent Mission of Lithuania to the United Nations in 2014-2017, where she had already worked in 2003-2006. In 2011, she worked as the representative of the Lithuanian Chairmanship of the OSCE (Organization for Security and Cooperation in Europe) at the Office for Democratic Institutions and Human Rights (Warsaw). In 2013, she chaired the European Union Working Group on Humanitarian Aid on behalf of the Lithuanian pro tempore presidency of the European Union. As a diplomat, she specialized in disarmament, humanitarian aid and peacekeeping issues, with a special interest in the Middle East and religious persecution and discrimination in the area. She also served in elections observation missions in Bosnia and Herzegovina, Georgia, Belarus, Burundi, and Senegal.
Her personal interests, outside of international relations and humanitarian aid, include spirituality, world religions, and art. She takes a special interest in refugees escaping their countries due to religious persecution and is co-founder and President of ORLIR, the International Observatory of Religious Liberty of Refugees. She is the author, inter alia, of “Religious Persecution, Refugees, and Right of Asylum,” The Journal of CESNUR, 2(1), 2018, 78–99.
Languages (fluent): Lithuanian, English, French, Russian.
